Sveiki, laiškelyje minite, kad jums būdingas negatyvumas, vienišumo jausmas, kad metus prieš vaikus lankėte psichoterapiją, o dabar dažniau jaučiatės pavargusi, emociškai išsekusi ir pakliuvusi į užburtą ratą. Taip pat matyti, kad save stebite ir analizuojate, dėl ko galima tik pagirti.
Atsižvelgiant į tai, kad turite du mažamečius vaikus ir dirbate laisvai samdomą darbą (leisiu sau spėti, kad dirbate iš namų), sukuria ne pačias geriausias sąlygas dėmesio skirti ir darbui ir vaikams. Tokiomis sąlygomis nervinė sistema tampa kur kas labiau apkrauta ir turi apdoroti daugiau informacijos nei paprastai. Tad gali būti, kad esate tiesiog pervargusi. Situaciją kiek gerintų išorinės pagalbos atsiradimas arba krūvio mažinimas.
Minite, kad vyras yra emocionalus, kad būna, jog santykiai su juo ima kiek varginti. Bendravimas, ką jau kalbėti apie gyvenimą su emocionaliais žmonėmis, taip pat reikalauja energijos. Tad kol kas visa, ką minite, yra susiję su fizinės ir psichinės energijos panaudojimu: darbas, vaikai, santykiai su vyru, hobiai, mokymasis. Visko labai daug ir viskam reikalinga energija. Todėl kyla klausimas, ar leidžiate sau tiesiog nieko neveikti? kad ir ribotam laiko tarpui? ar tie pomėgiai, kuriais užsiimate tikrai leidžia pailsėti, atsipalaiduoti ir netampa dar viena privalomybe? kaip dažnai ir kiek ilgai būnate gryname ore? efektyvus poilsis yra vaistas, kuriam nereikia recepto.
Dėl depresijos diagnozavimo ir vaistų paskyrimo vertėtų kreiptis į psichiatrą. Konsultacijos metu gydytojas įvertintų jūsų situaciją, simptomatiką ir paskirtų gydymą. Tačiau čia svarbu prisiminti tai, kad vaistai sumažina simptomus, tačiau nepašalina priežasties, todėl, jeigu, kaip minite, problema yra dažnai jaučiami negatyvus jausmai ir žema savivertė, greta reikėtų apsvarstyti ir lankymąsį pas psichologą. Noriu priminti, kad šiuo metu nemažas skaičius psichologų teikia paslaugas nuotoliniu būdu, todėl su specialistais susisiekti iš namų yra kur kas lengviau, nei anksčiau.
Galiausiai, dėl klausimo formuluotės "kaip atrasti nuolatinę vidinę ramybę?". Toks klausimas verčia susimąstyti ar toks dalykas kaip nuolatinė (nekintanti) ramybė yra įmanoma. Ir atsakymas greičiausiai būtų ne. Gyvenimas yra banguojantis, emocijos yra banguojančios. Šis klausimas man priminė vieną seminarą, kurio metu vedančioji adresavo klausimą grupei klausytojų: "norėtumėte visada būti laimingi? kas norėtumėte, pakelkite rankas". Ir visa auditorija iškėlė aukštyn rankas, išskyrus du asmenis. Natūralu, reikėjo išsiaiškinti, kodėl šie du nepritapėliai nenori visuomet būti laimingi. Ir jie atsakė: "jeigu visuomet būčiau laimingas, kažkuriuo metu prie to priprasčiau ir tai taptų norma, vadinasi nebesuvokčiau, kad esu laimingas", "jei taip būtų, tuomet negalėčiau būti laimingesnis ar liūdnesnis, nes visuomet būčiau tame pačiame nekintančiame mode "laimingas". Tad grįžtant prie formuluotės, turbūt vertėtų kiek sumažinti lūkestį iš "nuolatinės" į "norėčiau mokėti save sugražinti į ramybės būseną".
Kantrybės ir stiprybės Jums,
Odeta