Net ir šiomis dienomis, kai nuolat akcentuojama tolerancija ir lygybė, galima jausti tam tikrą įtampą tarp lyčių. Kaip psichiatras Alfredas Adleris teigia, ši įtampa atsiranda dėl mūsų dažniausiai savaime įsisąmonintų prietarų apie lyčių skirtumus. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti moters nevisavertiškumas, kuris skatina vyro aroganciją, o tai nuolat trikdo lyčių harmoniją.
Vėl darbų milijonas. Vėl jauti kylantį nerimą. Nusivylimas, besislepiantis už kampo, jau laukia, o pesimistiška nuotaika ne dažnas svečias, o nuolatinis gyventojas. Pažįstama situacija? Ką daryti, jog pagaliau pajustum vidinį pasitenkinimą ir pradėtum gyventi tokį gyvenimą, kokio visada norėjai?
Ar braukimas nagais per lentą tau sukelia neigiamas emocijas? O kaip klykiantys vaikai? Motociklo variklio burzgimas? Daugeliui žmonių šie garsai nėra patys mėgstamiausi ir maloniausi. Tačiau yra asmenų, kuriems ypač stiprias ir nepaprastai neigiamas reakcijas gali sukelti ir rašiklio kleksėjimas, šnabždesys, čepsėjimas. Šie žmonės gyvena su gana neseniai į psichologijos knygas įrašytu sutrikimu - misofonija.
Misofonija buvo pripažinta kaip rimta ir egzistuojančia psichologijos bėda tik 2001 metais, tad informacijos kiekis vis dar yra ribotas. Taip pat dar nėra sutarimo, ar misofonija yra kitų psichikos sutrikimų simptomas (manoma, kad tai gali būti nerimo sutrikimo, bipolinio sutrikimo, ar obsesyvaus kompulsyvinio sutrikimo (OCD) dalis), ar visiškai atskiras psichologinis sutrikimas.
Dažniausias šeimos komedijų scenarijus skamba taip: vienas iš tėvų stengiasi perduoti autoritetingą žinutę klystančiam vaikui, o kitas iš tėvų bando juokauti apie pačių tėvų vaikiškumą. Šios situacijos sukelia mums juoką vėl ir vėl, nes tai atspindi įtampą, kurią dažnai patiriame namuose. Tačiau nesijuokite per smarkiai, nes čia išryškėjanti tema gali būti pagrindine kliūtimi sėkmingai tėvystei.
Ankstesniame straipsnyje minėta (jį rasite ČIA), jog žodis psichosomatika reiškia, kad yra matomi, jaučiami fiziniai simptomai, kurių atsiradimui įtakos turėjo psichologinės priežastys. Psichosomatikos simptomus patiria tiek vaikai, tiek suaugusieji. Svarbu atkreipti dėmesį, kokiomis situacijomis, aplinkybėmis pasikeičia savijauta, atsiranda simptomas. Psichosimptomatika yra glaudžiai susijusi su stresu. Psichosomatikos simptomai laikomi nenatūraliais tuomet, kai pasireiškia kur kas stipriau, nei yra būdinga natūralios reakcijos metu, taip apsunkinant asmens gebėjimą atlikti savo turimas pareigas ir sveikai funkcionuoti.
Jeigu esate rimtai nusiteikęs surasti sau tinkamą romantinį partnerį(-ę), šis procesas tampa panašus į mokslinį tyrimą. Eidami iš vieno pasimatymo į kitą, susitikdami skirtingus žmones jūs gaunate daugybę naujos informacijos. Skiriate laiko jai apdoroti, palyginti, padaryti išvadas. Greičiausiai savęs klausiate šių dalykų:
Gyvename 21-o amžiaus technologinėje visuomenėje, kur vos per keletą sekundžių interneto naršyklėje įvedus reikiamą klausimą prieš akis iškyla daugybė atsakymų. Patarimų įvairovė varijuoja nuo A iki Ž. Ne išimtis ir pasiūlymai psichologinėmis temomis. Vienas savo srities specialistas, pavyzdžiui, didelę patirtį turintis psichologas, siūlo daryti taip, kitas, teikiantis pirmenybę praktiniams dalykams, šiuos patarimus sutrypia su žemėmis ir siūlo išbandyti visai ką kita. Nuo gausos, atrodo, gali ir galvą pradėti skaudėti, o ką jau kalbėti apie motyvaciją išbandyti visus šiuos dalykus... Tad kaipgi nepasimesti tarp šios psichologinių patarimų įvairovės? Ir kaip tarp šios pasirinkimų gausos atrasti būtent tai, kas būtų tinkama jums asmeniškai?
Ar žinote, kam yra skirtos pasakos? Greičiausiai, pirma į galvą šovusi mintis - “vaikams”. Kitas mintis galėjo būti - “kad mus kažko išmokytų”. Taip, dažniausiai pasakos skirtos vaikams. Jomis stengiamasi papasakoti ne tik apie konkrečius įvykius, žmonių elgesio motyvus, žmonių charakterius, bet ir supažindinti su moralinėmis dilemomis.
Mes praleidžiame maždaug trečdalį savo gyvenimo miego būsenoje. Visi tie metai praleisti užmerktomis akimis yra ypač svarbūs mūsų fizinei sveikatai, psichikai bei kognityvinei būsenai. Po bemiegės nakties juk niekas nesijaučia žvalus ir energingas. Deja, tačiau beveik kiekvienas žmogus savo gyvenime susidurs su tam tikrais miego sutrikimais, kurie sutrikdys bet kokius planus kitą dieną. Daugumai miego sutrikimų įtaką daro stresas, nesveikas gyvenimo būdas, valandos praleidžiamos prie kompiuterio prieš miegą.
Nuojauta kužda, ilgesys šnabžda, pamiršta svajonė tyliai niūniuoja. Jei nemokėsi įsiklausyti, kaip juos išgirsti? Nuojauta ar intuicija – dažnai skamba, kaip pasaptingas reiškinys, kuris nežinia kaip reiškiasi mūsų gyvenime. Tačiau ji yra kiekviename iš mūsų ir kužda atsakymus kiekvieną dieną, tereikia ją išgirsti! O kaip tai padaryti?
Pasaulis toks spalvingas – tiek daug skirtingų žmonių, pojūčių, patirčių, jausmų, įvykių – visko – tiek lengvesnių, tiek sunkesnių iššūkių keliančių dienų. Kai kurie žmonės sugeba kiekvieną iššūkį priimti kaip galimybę – pamoką, iš kurios gali pasimokyti ir tobulėti, judėti į priekį, o kai kurie – piktžodžiauja it niurgzliai ir temato juodas gyvenimo spalvas bei kaltina visus esančius aplink. Žinoma, yra ir viduriukas, kuomet galime būti tiek pirmu, tiek antru atveju aprašyti žmonės, priklausomai, kaip tą dieną jaučiamės. Aišku viena – bet kokiu atveju norime pokyčių. Tad ką daryti, kad gyvenimas būtų kitoks? Kaip jį pakeisti?!
Jeigu Jovaras jau gebėjo atpažinti šešėlį ir žino jo vardą, kodėl apie tai nekalba garsiai?
„Aš užsiėmęs“, „Labai skubu“, „Nepyk, nespėsiu“. Tokie ir panašūs išsireiškimai – mūsų ir mūsų draugų, kolegų, pažįstamų kasdienybė. Turėti daugybę skirtingų veiklų, nuolat derinti susitikimus ir susirūpinusiai žvilgčioti į savo atmintinę tapo labai madinga. Ir ne tik – tyrimai rodo, jog laiko neturėjimas pastaruoju metu Vakarų kultūroje tapo suvokiamas kaip statuso ženklas. Kodėl ir kokią įtaką mums tai daro?
Didžiąją laiko dalį kasdien praleidžiame savo prote – nuo ryto iki vakaro nepailstančiai mąstome, sprendžiame įvairias gyvenimo užduotis. O kur dar netikėtai iškilusios problemos ar kiti vėl sukti galvą priverčiantys iššūkiai. Taip ir gyvename tarsi vidiniame proto kalėjime, užburtame rate, kur neleidžiame sau nė atsikvėpti, nuolatos mąstome, galvojame ir dar kartą viską pergalvojame. Skamba lyg pasaka be galo, tiesa? Tik ne tokia jau ir maloni ta „pasaka“. Šitaip įsisukę į nuolatinį mąstymą neleidžiame sau tiesiog būti ir jausti, patirti magiškų gyvenimo momentų.
Psichologiniai stresoriai glaudžiai siejasi su žmogaus sveikata. Stresas darbe laikomas emocine būsena, kuri pasireiškia dėl neatitikimo tarp darbe keliamų reikalavimų ir darbuotojo gebėjimų atlikti darbą. Kuo didesnis neatitikimas tarp aplinkos keliamų reikalavimų, darbo sąlygų, psichinių resursų, tuo daugiau streso jaučiama.
Pradėkime šį straipsnį nuo poros tiesų. Pirma, žmonės patiria emocijas – liūdesį, džiaugsmą, pyktį ir dar begalę kitų. Antra, šios emocijos nėra pastovios, jos kinta kiekvieną dieną ir yra priklausomos nuo įvairiausių faktorių (oras, sveikata, stresas, aplinka, t.t.). Visos emocijos yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Tačiau maždaug 2% populiacijos pasižymi tuo, kad kaita tarp vadinamųjų pozityvių ir negatyvių emocijų yra daug ekstremalesnė ir dažnai nepriklausoma nuo to, ar šiandien šviečia saulė, ar už biologijos egzaminą gavai dvejetą.
Gyvendami šiame pasaulyje neišvengiamai jaučiame plačiausią spektrą jausmų ir emocijų. Tačiau ar gebame įsisavinti savo emocijas? Derėtų! Būtent leidimas sau jausti padaro mus gyvais, kvėpuojančiais pilnais plaučiais, įkvėptais gyvenimui, mylinčiais ir laimingais. Deja, daugelis iš mūsų esame išmokę slopinti savo jausmus ir autentiškas reakcijas. Jausmų reiškimo būdus dažnai atsinešame iš vaikystės, kai aplinka, kurioje augome, palaikė arba atstūmė mūsų natūralias emocines išraiškas. Dėl to išmokome tam tikrų reakcijų, elgesio modelių, kurie suaugusiame amžiuje nebūtinai yra palankūs. Anaiptol – yra žalingi, slopinantys mūsų autentiškumą, tikrojo savęs pažinimą.
Būna, kad ir laimingas, atrodo, viską turintis žmogus, jaučia už nugaros jį sekantį šešėlį. Bet juk mes visi turime šešėlį – sakys ne vienas. Taip, turime visi, bet šešėliai skiriasi. Tas, kuris sekė Jovarą, buvo ne saulės suformuotas. Šis atsirado slapta, klastingai, bet iš kur – nežinia.
Dažnai vaikai mėgsta nustatyti savo taisykles, „šokdinti“ suaugusius. Kaip suprasti, kuomet vaikas yra irzlus dėl savo jautrumo, o kuomet tai manipuliacija?
Laimės paieškos – tai nebūtinai ilga ir sunki kelionė vienintelio tikslo link. Psichologai kaip susitarę kartoja, jog laimė prasideda įpročių formavimu, kai į savo aplinką ir įvykius išmokstame reaguoti tinkamai (daugiau apie tinkamą reagavimą skaitykite ČIA). Todėl ir mes pateikiame 10 nesudėtingų, bet veiksmingų praktikų, kurias verta įsisąmoninti.
Vienas iš pagrindinių bazinių žmogaus poreikių yra jaustis ir būti suprastam aplinkinių žmonių. Graikų kalboje žodis empatheia reiškia „įsijautimą“. Empatija, kaip tarpasmeninių santykių ypatybė, yra pagrindinė vertybė, garantuojanti efektyvų tarpusavio bendravimą. Tai yra gebėjimas pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis, įsijausti į jo jausmus, gilintis į jo patirtis, perprasti požiūrį, vertybes, vidines patirtis. Kuomet mums pavyksta parodyti kitam žmogui, jog jį suprantame ir priimame – tarpusavio bendravimas tampa šiltesnis ir geresnis. Bendravimo procese empatija yra svarbus įgūdis bei gebėjimas suprasti ir jausti tai, ką jaučia kitas.
Kartais gyvenime ką nors atlikdami nė nesusimąstome, kodėl tai darome. Tik po to kyla klausimas: „Kodėl aš taip pasielgiau?“. Nesuvokiame ir ką iš tiesų jaučiame ar galvojame. Atrodo, kad esame laimingi, nuolatos šypsomės ir esame pozityvūs, o staiga pasirodo, kad visą tą laiką jautėme didelį stresą, kurį tiesiog nesąmoningai neigėme ir dangstėme po šypsena ir pakilia nuotaika. Juk negalima liūdėti ar jausti pyktį ir panašius slegiančius jausmus, turime būti laimingi, turime visada viskuo džiaugtis ir būti malonūs!Juk tik tuomet būsime priimti visuomenėje ir kiti noriai su mumis bendraus bei palaikys ryšį, tiesa?
Konfliktai – tai ne pats mėgstamiausias reiškinys santykiuose. Menas yra mokėti juos valdyti ir spręsti. Ar konfliktai poroje gerai ar blogai? Kokia jų nauda ar žala ir nuo ko tai priklauso? Kaip juos konstruktyviai spręsti? Visa tai šiame straipsnyje.
Psichosomatika – fizinių simptomų matymas ir jutimas, kurių atsiradimui įtakos turėjo psichologinės priežastys. Psichosomatikos sąvoką galima išskaidyti į psyche (sielą, mintis) ir soma (kūnas). Tad nesunku suprasti, jog psichosomatika apima kūno ir minčių samplaiką. Dėl glaudaus tarpusavio ryšio, manoma, kad kai kurios somatinės ligos kur kas stipriau patiriamos dėl minčių turinio, emocinės būsenos (pavyzdžiui, nerimo).
Žmogui reikia žmonių. Tai įrašyta mūsų genuose ir mūsų prigimtyje. Daugiau niekas nepasižymi tokiu aukštu bendradarbiavimo lygmeniu kaip žmonės. Mes net ir nemąstydami įsitraukiame į grupės veiklas, gebame susiorganizuoti ir atitinkamai reaguoti į pasikeitusias situacijas. Bet kurios nelaimės akivaizdoje – galime prisiminti kad ir bet kurį iš Europoje vykusių teroro aktų – žmonės beatodairiškai skuba vieni kitiems padėti, neklausdami, kokios rasės ar religijos jų gelbėjamas žmogus. Individualūs skirtumai masinės nelaimės akivaizdoje praranda prasmę.
Dažnai galime susidurti su posakiu „Mūsų gyvenimą sudaro 90% tai, kas mus ištinka, kitaip tariant, įvykiai ir 10% tai, kaip į tai reaguojame“. Tačiau neretai ne pats įvykis ar atsitikimas veikia mūsų gyvenimą, bet jo interpretacija arba tai, kaip mus tai paveikia ir kokius jausmus bei emocijas sukelia. Iš tiesų, mūsų mintys mums daro didelę įtaką gyvenime, todėl svarbu, kad jos būtų realistiškos ir adekvačios pačiai situacijai.
Tam, kad pasiektum savo tikslus svarbiausia, kad jie tau turėtų gilią prasmę, būtų asmeniškai svarbūs ir reikšmingi. Dažnai darbų atidėliojimas arba tikslų siekimas tampa kančia ir sunkiu darbu. Viena to priežasčių gali būti tai, kad siekiami tikslai nėra tavo.
Gyvenime visi esame skirtingi: įvairiais pomėgiais, darbais, talentais, potyriais, patirtimis, išvaizda, mąstymu ir daugeliu kitų aspektų. Tačiau yra sritys, kurios bendrai paliečia visus – asmeninis gyvenimas, šeima, darbas, aplinka ir pan. Šįkart norėčiau pakalbėti apie vieną faktorių, kuris mus supa diena iš dienos ir nuo kurio niekur nepabėgsime ar nepasislėpsime, tai – aplinka – mus supantys žmonės.
Kartais būna dienų kaip tyčia pernelyg niūrių, kad jų metu būtų galima kažką nuveikti. Bet būną ir taip, kad dienos virsta savaitėmis, o šios – mėnesiais... Kartais sunku atrodo net įkvėpti, o ką jau bekalbėti apie lipimą iš lovos, pasėdėjimą ant žolės ar suoliuko lauke, stebint praeivius ir mėgaujantis akimirkos skoniu. Natūralu kartais „iškristi“ iš gyvenimo, nes nuolatinis bėgimas nežinia kur vargina ir apsunkina ne tik kūną, tačiau ir mintis.
