Būnant kitoje šalyje aukštesnio lygio vadovas iškrėtė pokštą, pašaipiai pavadines. Ir nors vėliau 2k. atsiprašė, negaliu nusiraminti nes moterys aplinkui ilgai isteriškai juokėsi. Įpač skaudu kad iki šiol maniau kad turėjome draugiškus santikius. Juokėsi ir vyrai. Jaučiuosi taip, kad 30 žmonių manes nekenčia ir kad tame yra mano kaltė. Negeriu alkogolio, man sunku pradėti pokalbį su mažai pažįstamu žmogumi. Manau - sunkiai dirbu ir stengiuosi visiems kas prašo -padėti. Gal ir atrodau kaip senmergė -paskutinių metų nesipuošiu. Nors iš pradžiu buvo šokas, drebėjo rankos, bet ašaros tikriausiai padėjo nusiraminti kaip ir rašymas. Rytoj reikės maloniai bendrauti vėl. Dabar suprantu, kad jeigu iškart pajuokaučiau, atkreipčiau dėmesi į skriaudiką- gal ir nebučiau auka. Mačiau kaip kiti taip elgėsi. Bet pati to nesugebu- sustingau kaip vabalas, laukiu palaikymo. Pagalvojau dabar kad elgiuosi kaip mažas vaikas- nugriuvau ir į ašaras. Ir dar pagalvojau kad nejaudinsiu namiškių -turiu jiems būti atrama, nieko nepasakosiu. Ar teisingai pasielgčiau jeigu ir darbe elgčiausi lyg nieko neivyko? Bijau nerasiu kito darbo. Ir santykiai nepasikeis. Gal turėčiau pasistengti domėtis daugiau kolegomis? Manau kad piksta kai duodu užduočių. Reikia daugiau aiškinti, įtikinėti. Ačiū Jūms labai- jau padėjote.