Sveiki, laiške minite, kad rašote dėl nesutarimų su tėvais, kad norite didesnio tarpusavio pasitikėjimo. Taip pat atskleidžiate, kad tarpusavio pasitikėjimą vieną kartą jau pažeidėte, kas davė pagrindą tėvams kiek abejoti jūsų žodžiu. Naudojate tokias sąvokas kaip "visiškai nepasitiki", tačiau vėliau minite "aš paprašysiu ilgiau ir man neleis", kas atskleidžia prieštarą jūsų žodžiuose. Tėvai pasitiki ir jus leidžia iki tam tikros ribos/susitarimo, todėl tokios sąvokos kaip "visiškai", "absoliučiai", daugiau atspindi jūsų pačios perspektyvą, emociją šios situacijos atžvilgiu, nei esamą realybę.
Kviečiu pagalvoti apie savo elgesį (dalyką, dėl kurio tėvai dabar jumis nepasitiki), kaip jis galėjo versti jaustis jūsų tėvus, kokias mintis sukelti? Natūralu, kad pažeidus pasitikėjimą, kitą kartą elgiamės atsargiau. Juk taip mes saugome save patį. Šiuo atveju, tėvai yra atsakingi už savo vaikus, todėl jų sprendimai gali būti daugiau paremti ne kiek dabartiniu, bet ateities saugumo planavimu. Svarbu, kad situaciją įvertintumėte savo ir tėvo (suaugusiojo) akimis.
Norint sutvirtinti santykius su tėvais, vis tiek reikės su jais pasikalbėti. Nesikalbant, klausimas nebus išdiskutuotas ir vyraus tik emocijos. Tad susėdus kartu papasakokite jiems savo istoriją: ką tokio padarėte, kodėl taip pasielgėte, kaip jaučiates dabar, kaip galvojate kad jautėsi patys tėvai tuomet ir dabar. Taip pat labai svarbu pagalvoti sau, ką būtumėt galėjusi padaryti kitaip? ką būtų buvę galima padaryti geriau? Tėvų paklauskite, kaip būtų galima susigražinti jų pasitikėjimą jumis? kiek laiko jiems reikia? parodykite, kad esate motyvuota taikytis, kad prisiimate atsakomybę už savo veiksmus.
Jei situacijos nepavyks spręsti kartu savarankiškai, rekomenduoju kreiptis į psichologą konsultuojantį šeimas.
Kantrybės ir stiprybės,
Odeta