"Tu - ne vienas!" Pagalbos Linija

Atrodo tevams mano gyvenimas nuo vidurines mokyklos iki baigimo nerūpėjo jie per 8 metus nei karto nepaklausė kaip tu jautiesi ar viskas? gerai gal metas pakeisti mokykla? Atrodo gyvenima givenau dėl jų o ne dėl saves. Dabar as jau pabaigęs mokykla ir manau nuoskaudos čia liks mano širdyje ilgam. Dabar jie lyg ir bando domėtis mano gyvenimu, bet jauciu, kad tas domėjimasis apsimestinis,  atrodo lyg gyvenau dėl jų, o ne del saves.  dažniausias klausimas buna apie mokslą bet kaip jiems gali staiga rūpėti mokslas jei pries tai kai mokykla reikejio keist jie apsimetė kad negirdi.?norisi kuo mažiau su jais bendrauti ar tai normalu?  Ir jaučiasi kad jie pastoviai viską moralizuoja o tie jų moralai ir aiškinimas kaip giventi vargina. Jauciu kad ir tai per daug laiko praleidžiu su jais.

Ir ar gali būti kad patys artimiausi žmones tavęs nesupranta Ir kad tarp jūsų jau seniai nėra ryšio ?

Dekui už atsakymą

paklausė Vas 10 Tėvai ir vaikai Rokas

1 Atsakymas

Laba dienelė, Rokai,

ačiū už išties aktualų klausimą. Panašu, kad gyvename permainų laikotarpiu. Atgyja ir sužydi Vaikų teisės, Žmogaus teisės, saviraiškos, dvasinės laisvės svarba ir pan.. Natūralu, kad tokiu metu, o jau ir baigus mokyklą, iškyla nauji klausimai. Artimieji taip pat gali atsidurti po padidinamuoju stiklu. Gerai, kad yra klausimų, minčių ir abejonių. Tai palengvins psichologinį gijimą.

Kitas svarbus dabartinis Tavo gyvenimo aspektas gali būti prigimtinis tėvų nuvertinimo metas, kurio neišvengiame nei vienas. Paprastai tai įvyksta paauglystėje, tačiau gali pasireikšti ir vėliau. 

Gerai, kad judi į priekį, turi įvairių jausmų. Jei nieko nejaustum, vėlgi būtų blogai, ir būtų reikalinga jau kita pagalba. 

Manau, svarbus dalykas yra tai, ką mes su tais jausmais darome. Mes negalime visiškai atsiriboti nuo tėvų. Svarbu leisti sau papykti, be abejo - išsikalbėti.. Visgi nereikėtų pamiršti tėvelių. Mano praktika rodo, kad tėvams taip pat būna reikalinga pagalba, ir neretai - ilgalaikė. 

Jei Tau labai sunku, gali kartais atsiriboti, leisti sau daugiau pabūti vienam, ieškoti pomėgių, hobby, mėgstamų knygų, filmų ir patikimų draugų. Bet kokiu atveju, atsiribojimas turi būti, kad galėtum vystyti savo asmenybę, kurti šeimą, realizuoti talentus. Be to - nė iš vietos. Išsikalbėdamas galėsi po kurio laiko atsipalaiduoti nuo tų prisiminimų, ir pergalvoti viską, pamatyti situacijas naujai. Tačiau tam kartais prireikia ilgų metų. Tiesiog taip yra. Gali drąsiai rinktis psichologo konsultacijas arba psichoterapiją, tam kad atgauti vidines jėgas, ir pasiruošti į gyvenimą žvelgti su Viltimi ir Šviesa akyse. Jei turi gerų draugų - tau labai pasisekė. Tuomet gali daugiau laiko skirti pokalbiams ir diskusijoms su jais. Temomis gali būti vaikystės patirtys, jų įtaka šiandienai, tėvų gyvenimo istorijos ir pan. 

Nepalik tėvų taip visai.. Žinau, yra labai nelengva. Su laiku, bendrauti bus paprasčiau. O kol kas - pasistenk daugiau rūpintis savimi, taip pat ir psichologiškai, atrasti naujų galimybių, gerai ir prasmingai leisti laiką, bei rūpintis sveikata. 

Džiaugiuosi tavo psichologinėmis įžvalgomis, išmintingais klausimais, vidiniu augimu ir dvasiniais ieškojimais. Sėkmės!!

Inga

atsakytas Vas 11 Inga P.
×

Sek Tu-ne vienas! Facebook'e!

Palaikyk projektą!

210 klausimų
212 atsakymų
8 komentarų
29,315 vartotojų