"Tu - ne vienas!" Pagalbos Linija

Niekada nemaniau, kad mano problemos kažkokios blogesnes už kitų, visada atlaikydavau visus rūpesčius, bet, kai dabar atsisuku į praeitį, suprantu, kad mano gyvenimas nebuvo rožėmis klotas ir netgi mano amžiui per sunkus.

Esi įvaikinta, biologinė mama turi proto negalią, o tėvo nepažįstu, mane globoja teta su dėde.

Šeimoje be manęs yra dar du vaikai – mano pusbrolis ir pusseserė. Nuo mažens žinau, ką reiškia smurtas šeimoje, naktį bėgti iš namų, moku užsimerkti ir mintimis išskristi, kol dėdė muša tetą ir jų riksmai girdisi visame miestelyje. Anksčiau galėdavau tetą vadinti mama – dabar tai darau iš pagarbos ir įpročio.

Aš nežinau, kas kaltas, ar buvusi paauglystė ar tai, kad supratau, kad mūsų nejungia mamos ir dukros ryšis, atrodo, jei jis toks buvo, nutrūko dar vaikystėje. Mokykloje niekada labai gerai nesisekė mokslai ir socialiniai įgūdžiai. Teta bijodama savo vyro mane sunkiai kur išleisdavo, o nuo mažens jaučianti patyčias iš aplinkinių ir uždaryta namie negalėjau susirasti daug draugų.

Ne kartą galvojau apie savižudybę, ypač paauglystėje, bet mane nuo to sulaiko tik baimė mirti. Šiuo metu nejaučiu meilės niekam, o abitūra dar labiau stumia į gylį, gelbsti tik pora draugų ir vis dar sena gera draugė baimė. Nežinau, ar sergu kažkuo, ar ne, bet mirti vis dar noriu. Bet turiu svajonę – sutikti savo biologinį tėtį ir pažiūrėti jam į akis.
Kas man yra? Ką man daryti, kad ištverčiau abitūros metus prieš tai, kai išvyksiu iš miestelio? Ar galiu gauti kokios nors pagalbos, nors mokausi mažame miestelyje?

paklausė 2018 Bal 3 Tėvai ir vaikai tukovoji

1 Atsakymas

Sveika,

Labai džiaugiuosi, kad išdrįsai kreiptis pagalbos. Tai labai svarbus ir drąsus žingsnis. Privalau atkreipti dėmesį, kad esi labai stiprus žmogus, nes atradai ir atrandi savyje jėgų tvarkytis su Tave supančiomis problemomis. O Tavo gyvenimo patirtis tokia, su kuria ne kiekvienas žinotų kaip elgtis. Taip pat svarbu artkreipti dėmesį ir į tai, kad Tavo mintys apie mirtį, kaip tik byloja apie Tavo begalinį norą gyventi, nes ta baimė Tave skatina judėti į priekį. Taip pat labai puiku, kad turi keletą draugų, kurie Tave palaiko. Socialinis palaikymas visuomet lengvina situaciją, kai jo nėra iš artimosios aplinkos. Džiaugiuosi, kad leidi sau pasitikėti žmonėmis ir prašyti jų pagalbos.

Savo laiške klausi, kas Tau yra? Natūralu, kad patyrus tiek netekčių (mama Tavo gyvenime mažai dalyvauja, tėčio nėra, o mamos-dukros santykis su teta nutrūkęs) pritrūksta jėgų siekti savo asmeninių tikslų, kuris vienas iš jų yra išlaikyti artėjančius egzaminus. Tokios emocinės "duobės", kuomet pritrūksta jėgų kabintis į gyvenimą, nutinka daugeliui žmonių dėl įvairių priežasčių, tačiau visuomet yra išeitis, kurią randame. Todėl džiaugiuosi, kad nepaisant sunkumų, Tu rūpiniesi savimi ir klausi, kaip ištverti abitūros metus. Tai rodo, kad tau svarbi ateitis. Manau ji psidarys dar svarbesnė prisiminus Tavo svajonę - pamatyti biologinį tėvą. Ši svajonė turėtų motyvuoti Tave įgyvendinti, tai, ką esi užsibrėžusi (baigti mokyklą). Tuomet, kai turėsi galimybę pasižiūrėti savo tėvui į akis, turėsi kuo didžiuotis ir ką jam papasakoti. Įrodysi, jog Tu nepasiduodi ir kuri savo ateitį nepaisant visko. Manau tai didžiulis stimulas, kuris Tau suteiks jėgų toliau siekti savo svajonių ir tiklsų. 

Šiam kelyje greičiausiai vis tiek susidursi su neigiamomis emocijom ir aplinkos elgesiu, tad jei nėra galimybės kreiptis į mokyklos psichologą, tuomet emocinę pagalbą gali gauti paskambinus į „Jaunimo linija“ - 8 800 28888, ten yra padėti pasiruošusių žmonių, kurie padės sunkiu momentu. 

Didžiausios stiprybės, kantrybės ir ištvermės linki,

Ramvydė

atsakytas 2018 Bal 4 Ramvydė
×

Sek Tu-ne vienas! Facebook'e!

Palaikyk projektą!

566 klausimų
570 atsakymų
10 komentarų
173,916 vartotojų