"Tu - ne vienas!" Pagalbos Linija

Manau, kad aš neturiu tikrų draugų. Niekada negalvojau, kad paauglystėje jie man užims tokį svarbų vaidmenį. Ir tai, bent jau mano manymu, vyksta dėl tylios, drovios, principingos mano asmenybės. Aš nesugebu jų tokių susirasti, kurie atitiktų mane, suprastų, patartų. Apie savo jausmus, nesėkmes nemėgstu kalbėti tarp bendraklasių, pažįstamų (jie domisi tuo paviršutinišku gyvenimu, nekalba apskritai apie jausmus ar psichologinius dalykus), (išreikšdama save galbūt susirasčiau tinkamų draugų), nes: droviuosi/bijau, kad manęs nesupras/it kokia princesė laikausi principo ("aš išgyvensiu tai pati, kam man čia pasakotis").  Naiviai  maniau, kad taip, įveikdama sunkumus pati, būsiu stipri asmenybė. Ir dabar kai visko prisikaupė viduje, paskatinta knygų, aš išdrįsau parašyti jums ir truputį daugiau reikšti save, nusileidau ant žemės. Bet vis dar trūksta drąsos (o galbūt tinkamo žmogaus) išsipasakoti, nerandu ir nepažįstu tokio, kuriuo pasitikėčiau. 

Mėgstu vienatvę, giliai viduje jaučiuosi atsiskyrėlė ir man tai patinka. Tačiau kartais, užklupus nesėkmėms, vienatvė būna kenksminga, kai tarsi rėkiu be garso, kankinu save, verkiu (galbūt ne tiek daug dėl nesėkmės, tiek dėl neturėjimo į ką atsiremt), jaučiuos lyg pirštas pasaulyje. Tada dingsta visi mano draugai. Ne, aš su jais nei susipykstu, nei ką. Tiesiog mano smegenys juos ignoruoja ir bijo.

P.S.Labai smagu, kad egzistuoja tokie tinklalapiai kaip šis. Ačiū už patarimus.

paklausė 2018 Kov 19 Bendraamžiai/santykiai darbe anonimas

1 Atsakymas

Labas,

Visų pirma, ačiū, kad mums parašei. Džiugu, kad pasitikėjai mūsų projektu ir pasidalinai savo nuoširdžiomis mintimis. Savo laiške kalbi apie tai, kaip Tau trūksta tikrų, patikimų, gilių žmonių, su kuriais galėtum bendrauti nepaviršutiniškai, pasakoji, kad nors Tau ir patinka Tavo vienatvė, tačiau ji tampa tarsi sunki našta Tave ištikus bėdoms ir esant norui išsikalbėti. Tu išties ‚užkabini‘ savo laiške sakyčiau egzistencinę problemą – žmogaus norą sukurti prasmingus ir gilius santykius su kitu žmogumi, tačiau tuo pačiu patiriamus išgyvenimus, nes tai ne visada taip paprasta, ne visada esame suprasti, o gal ir ne visada suprantame kitus. Galiausiai, Tu sieki suprasti, kaip atrasti tą balansą tarp noro būti tik su savimi, savo vidinio pasaulio puoselėjimo, bei dalinimosi juo su kitais.

Pradėsiu nuo savo pastabėjimų dėl to, ką aš matau Tavo laiške ir pabaigsiu su keleta patarimų, kaip Tau būtų galima pabandyti surasti artimų draugų.

Pirmiausia, labai noriu Tave padrąsinti ir pasidžiaugti Tavo gebėjimu save analizuoti, Tu moki save išreikšti, nupasakoti, kas vyksta Tavo viduje, moki sklandžiai komunikuoti savo vidinį pasaulį. Žinau, kad mokėjimas save suprasti, išreikšti ne visada eina ranka rankon su pasitikėjimu savimi, drąsa. Kartais būna priešingai, kad įžvalgūs žmonės užsidaro savyje, kadangi jie mato giliau nei paviršius, jiems gali būti baisu, kad kažkas nesupras jų mąstymo ir įskaudins, įžeis. Iš Tavo laiško matau, kad saugai ir brangini savo vidinį pasaulį, yra baisu, kad jeigu paatvirausi, Tavęs nesupras. Aš Tave girdžiu ir noriu pasakyti, kad tai natūralus išgyvenimas ir kad Tu nesi viena.

Aš pastebiu, kad Tu mini daugiskaitą kalbėdama apie kitus žmones: „nemėgstu kalbėti tarp bendraklasių, pažįstamų“. Tačiau tikram ir nuoširdžiam pokalbiui reikia intymumo, o ne publikos. Būti atviram būryje žmonių tikrai gali būti nelengva, tačiau kodėl nepabandžius išsakyti savo minčių esant tik vienas su vienu? Tu sakai, kad jie kalba apie paviršutiniškus dalykus, tačiau gal jie kaip ir Tu, kalbėdami būryje ne artimų draugų, vengia būti atviri, bijo būti įskaudinti.

Taip pat pastebiu, kad pati pripažįsti, jog „išreikšdama save“ galbūt susirastum „tinkamų draugų“, tačiau kažkas Tave sulaiko. Sakai, kad esi drovi, tyli. Įdomu, gal pastebi tokių pati tylių klasės draugų? Kodėl nepabandžius užkalbinti jų, gal jie kaip ir Tu išgyvena tą patį ir trokšta tikro bendravimo, bet nežino, kaip pradėti?

Kartais artimi draugai, kaip nenušlifuoti deimantai – mes jų tiesiog nepastebime, nors jie yra mums po nosim. Pasitaiko, kad nors ir mokosi kartu, žmonės vieni kitų arba nepastebi, arba nesupranta, tačiau jiems to nežinant, juos sieja daug bendro. Kaip pavyzdį duosiu tikrą istoriją – dvi merginos ketverius metus mokėsi tame pačiame kurse, tačiau viena kitą pamatė ir labai artimai susidraugavo tik paskutiniam kurse. Gali pagalvoti – kodėl jų draugystės susiformavimas užtruko tiek ilgai, kodėl prireikė net ketverių metų vienai kitą pastebėti, nors universitete matėsi beveik kasdien? O buvo taip, kad abi labai jaudinosi dėl to, kaip jas priims kiti, labai saugojo savo vidinį pasaulį, kuris kiekvienos yra unikalus ir tuo pačiu trapus. Jos atrado viena kitą, kai dėl mokslų turėjo kartu atlikti bendrą projektą. Vadinasi kartais labai geri draugai gali būti arčiau nei įsivaizdavai, tik reikia klausytis, stebėti, kartas nuo karto susirizikuoti ir pasakyti kažką, kas Tau svarbu ir gilu, ir gal būtent tuo metu Tave išgirs panašios sielos bičiulis.

Matau, kad nori būti stipri, kad galbūt galvoji, kad dalindamasi savo išgyvenimais pasirodysi silpna. Taip pat užkliuvo kiek sarkastiškas, neigiamas savęs palyginimas su princese („it kokia princesė laikausi principo ("aš išgyvensiu tai pati, kam man čia pasakotis"). Iš šių tavo žodžių man susidaro įspūdis, kad Tu turi savo tarsi apsauginį šydą, priešingą tavo viduj susikurtą charakterį – jis principingas, vadinasi tarsi sustingęs anksčiau priimtuose sprendimuose, kurie jau nebeatitinka ir nebetinka situacijos, stiprus, tačiau vienišas, visą skausmą ir išgyvenimus laikąs viduje. Man mintyse iškyla toks vaizdinys – princesė uždaryta bokšte. Tačiau toji princesė nėra išpaikusi ir šalta, ne, ji yra paprasta jauna vieniša mergaitė, uždaryta savo sukurtame aukštame, niekam neprieinamame bokšte, iš šono tas bokštas gal ir atrodo stiprus, apsaugantis, tačiau mergaitei viduje visgi nėra gera, ji kenčia, ji nori nusileisti iš savo bokšto ir būti santykyje su kitais.  

Tikri draugai nebūtinai turi būti žmonės, su kuriais metų metais lankai mokyklą ir praleidi daugiausiai laiko. Tikri draugai atsiranda ar yra surandami ne per bendrą praleistą laiką, bet per bendrą jus siejančią veiklą, kuri jus domina. Pavyzdžiui, gal lankai kokius būrėlius? Jeigu ne, gal turi kažkokių pomėgių, kuriuos galėtum toliau vystyti per užklasinę veiklą? Aš mąstau, kad gal per bendrą pomėgį atrasi ir kitų žmonių, kurie mąsto ir jaučia, kaip Tu. Aš netgi pasiūlyčiau susirašinėjimo draugą/ę. Per laiškus gal jausiesi saugesnė, taip pat galėsi nuoširdžiau save išreikšti negu esant akistatoje.

Taip pat, iš savo pačios patirties galiu pasakyti, kad savanoriška veikla dažnai suveda geraširdiškus, įdomius ir gilius žmones, tad kodėl nepabandžius savanoriauti kokioj nors veikloje, kuri Tau yra įdomi ir atrasti/sukurti naujas draugystes ten? Aš pati per savanorišką veiklą sutikau be galo daug man artimų sielų ir užmezgiau šiltus ir nuoširdžius su jais ryšius. Galvoju, gal kartais tai būtų naudinga ir Tau.

Pabaigai noriu pastebėti, kad jaučiu, jog Tu jau esi užmezgusi vieną itin svarbu draugystės ryšį – tai yra ryšį su savimi, savo mintimis ir jausmais ir Tu esi pasiruošusi tuo dalintis su kitais. Žinau, kad iš pradžių gali būti baugu, kad ne visada viskas vyksta pagal planą, kas liečia žmogiškus ryšius, tačiau Tavo noras bendrauti giliau tarsi upeliukas ras savo kelią susilieti su kitu upeliuku, tai neišvengiama, svarbiausia jo dabar ‚neužtvenkti‘, leisti sau kartais pabūti atvirai, leisti aktyviai ieškoti kelių pas kitus (per bendrą veiklą, savanoriavimą, ir pan.).

Aš linkiu Tau sėkmės ir drąsos.

Šiltai,

Vilda
atsakytas 2018 Kov 20 Vilda
×

Sek Tu-ne vienas! Facebook'e!

Palaikyk projektą!

566 klausimų
569 atsakymų
10 komentarų
173,916 vartotojų