Labas,
Ačiū Tau už Tavo laišką ir pasidalinimą savo sunkiais išgyvenimais. Skaitydama Tavo laišką jaučiu Tavo skausmą, kurį patyrei augdama su mama. Užgauliojimai ir psichologinis smurtas artimoje aplinkoje išties labai skaudina, sekina ir ilgainiui po truputį žlugdo mūsų vidų, pasitikėjimą savimi bei pasauliu, mūsų savigarbą ir norą gyventi. Kaip Tu ir rašai, kad neištvėrusi gyvenimo tokiose aplinkybėse Tu pasirinkai nusižudyti.
Šiuo metu Tu esi suaugusi, gyveni atskirai nuo mamos, bet vis dar sapnuoji košmarus iš, kurių pabundi verkdama ir išsigandusi. Iš tikrųjų nesvarbu kiek mums bebūtų metų, dažnas iš mūsų nešiojamės vaikystės žaizdas ir savo galvoje kalbame su savimi mūsų tėvų balsais. Vaikystės emocinė patirtis be galo giliai įsilieja į mūsų vaikišką atvirą širdį. Aš visiškai suprantu, kad patyrus didelį skausmą vaikystėje, net ir suaugusiame amžiuje tave persekioja jo šešėliai. Tu keli teisingus klausimus svarstydama kaip Tu gali sau padėti, kad Tavo “praeitis nekenktų Tavo ateičiai”. Jeigu neišsivaduojame iš vaikystės traumuojančių patirčių tai neišvengiamai kuria mūsų ateitį, nes tos patirtys ir užspausti jausmai sudaro mūsų pasaulėžiūrą, per kurią mes žiūrime į pasaulį, elgiamės, darome pasirinkimus ir taip formuojame gyvenimą.
Natūralu, kad vaikystėje Tau buvo per sunku išgyventi tą skausmą, šalia kurio tikiu sekė ir vienišumas, pažeminimas dėl to, Tu nuslopinai, užspaudei didelę dalį tų jausmų, tačiau, kaip ir pati matai jie tebegyvena Tavyje. Kadangi tokia Tavo vidinė situacija formavosi metų metus, tad iš jos išeiti irgi reikės laiko ir kantrybės, tam prireiks atjautos ir meilės sau.
Tai, kad Tu sapnuoji košmarus ir prabundi verkdama, rodo, kad Tavo vidinis pasaulis labai nori Tavo dėmesio. Vidinis vaikas, ta mergaitė, kuri Tavyje gyvena ji nori išsiverkti kažkam, kas ją galėtų išgirsti, išsiverkti be ribų, netvardant savęs, priimant viską kas tuo metu nebuvo iki galo išgyventa. Svarbu suvokti, kad Tu iš savo praeities išsilaisvinsi tada, kai iki galo su ja susitiksi. Tam, kad įvyktų toks susitikimas, pirmiausia reikia labai draugiškai ir švelniai į save pažvelgti, pažvelgti į savo vidinį vaiką ir pagaliau išgirsti jį, pamatyti jį. Ar Tu gali taip į save pažvelgti?
Tokiam terapiniam procesui įvykti yra įvairių būdų ir visi žingsnis po žingsnio prisidės ir ves tave į stiprybę ir augimą, jei nuspręsi sau padėti.
Ką gali daryti viena: parašyti mamai laišką (kurio neišsiųsi) ir viską viską be cenzūros išrašyti, išlieti. Tai padės Tau labiau apčiuopti savo skausmą. Taip pat galima išpiešti jį, piešiant negalvojant, spontaniškai.
Visgi gilesniam ir nuoseklesniam procesui rekomenduočiau pagalvoti apie psichoterapijos konsultacijas, nes vienai susitvarkyti su savo praeitimi yra tikrai labai nelengva.
Taip pat Tau galėtų būti naudingi suaugusių alkoholikų vaikų susirinkimai, kur susirenka žmonės, turintys panašią patirtį. Tokioje aplinkoje Tu galėtum saugiai susitikti su savo jausmais, pamatyti, kad tu nesi viena, išgyvenusi tokią patirtį, gauti palaikymą iš kitų žmonių ir po truputį integruoti tą skausmingą patirtį bei nuo jos atsispyrus, įgavus išminties judėti pirmyn.
Kiekviena patirtis mus kažko išmoko, tik kol esame dar įklimpę į tą situaciją, mums sunku tai suvokti, tai galima įvertinti atsitraukus ir pažvelgus iš kitos perspektyvos.
Raginu Tave nelikti viena su savo skausmu, kitaip nei vaikystėje, kai galbūt jauteisi bejėgė, dabar Tu jau esi suaugusi ir gali sau padėti taip pat ir kiti žmonės, specialistai yra tam, kad Tau padėtų.
Kai labai sunku ir reikia trumpalaikės emocinės pagalbos čia ir dabar gali skambinti šiais numeriais:
„Jaunimo linija“ - 8 800 28888
„Pagalbos moterims linija“ - 8 800 66366
„Vilties linija“ - 116 123
Linkiu Tau drąsos ir siunčiu palaikymo,
Šiltai,
Inga