Labas,
Ačiū už Tavo atvirą laišką ir kad pasidalinai savo skausminga patirtimi. Skubu Tave užtikrinti, kad tikrai nesi viena ir nesuprasta. Perskaičiau Tavo mintis, ir tikiuosi mano įžvalgos Tau bus vertingos.
Skaitau Tavo žodžius ir man prieš akis iškyla toks vaizdas – Tavo namai tai tarsi karo zona, kur Tu jautiesi pasimetusi, nes netgi Tavo sąjungininkai ne visada su Tavimi (mama prieš tai buvusi Tavo pusėje, pasikeičia grįžus tėčiui). Tu esi tarsi to baisaus karo auka, neturinti kaip pabėgti, bet ir vis dar viltingai laukianti paliaubų, kada pykčio sprogimai liausis ir vėl galėsi atrasti/atpažinti saviškius. Tad galiu tik įsivaizduoti tą nestabilumo ir nesaugumo jausmą savo pačios namuose, toje aplinkoje, kuri turėtų būti Tavo užuovėja ir kurioje gautumei daugiau nei maisto davinį ir stogą virš galvos, bet stabilumo jausmą, supratimą ir tėvų meilę.
Dažnai turint alkoholizmo problemą šeimoje, šioji tarsi užsidaro nuo išorinio pasaulio - egzistuoja tik Tavo šeima, jos problemos, o išorinis pasaulis nieko apie tai nenutuokia. Tuomet bendravimas su kitais pasidaro komplikuotas – arba nutraukiame ryšius ir esame atsargesni užmegzdami naujus, arba tas bendravimas tampa konfliktinis. Suirutė namie Tau iš jų išėjus niekur nedingsta. Tu nešiesi tą skausmą ir pyktį viduje, ir žinoma, kai kitas žmogus nežinodamas, ką Tu išgyveni, užkabina už to nematomo skausmo šešėlio, Tu pratrūksti. Tai normalu. Todėl nebausk savęs už savo reakcijas, vietoj to, jeigu įmanoma, papasakok Tau svarbiems žmonėms, kaip Tu jautiesi ir kodėl Tavyje kunkuliuoja stiprios emocijos. Atvirumas užkirs kelią nesusipratimams ir išsklaidys įtampą dėl kivirčo, kuris paveikė ir įskaudino Tave taip pat, kaip ir tą kitą žmogų. Tuo pačiu, Tu įgausi užnugarį ir palaikymą bei taip būsi mažiau vieniša savo kovoje.
Tai mane priveda prie klausimo – ar kas nors iš Tau artimų žmonių žino apie situaciją namie? Esminė klaida šeimoje paveiktoje alkoholizmo yra ta, kad žmonės apie tai nekalba, jie nenori, kad kiti pamatytų, kas vyksta namie, jie bijo būti teisiami. Todėl jie laukia, kol tas žmogus susiprotės, liausis gerti ir viskas vėl bus gerai. Tačiau nekalbėdami apie problemą mes jos neišnaikinsime. Kalbėtis būtina, tai vienintelis būdas sau padėti išgyventi šią baisią tragediją.
Kitas dalykas – Tavo žodžiuose jaučiu ir liūdną susitaikymą su situacija bei laukimą, kad kažkas pasikeis. Žinoma, gyvenimas nestovi vietoje, gal kas nors ir pasikeis, tačiau, kas vyks su Tavimi, kol Tu lauksi? Kas bus, jeigu niekas nepasikeis? Ši situacija, kad ir kokia beviltiška, Tau suteikia šansą pačiai keistis ir keisti savo pasaulio suvokimą.
Ką dažnai galvoja geriančio žmogaus artimieji yra tai, kad jeigu šeima, vaikai bus jam/jai geresni, arba priešingai, jeigu šauks ir verks garsiau, tas žmogus susivoks, ką jis darąs ir liausis skaudinęs artimą. Deja, taip nėra, nes alkoholizmas daug sudėtingesnė problema, ir jos neišspręsi prašymais ar paskatinimais iš šeimos. Iš ties, labai reta kada geriantis pasikeičia dėl artimųjų maldavimų. Dažniau tai įvyksta, kai žmogus pats suvokia, kad jis turi problemą ir kad laikas ją spręsti.
Tai sakydama nenoriu, kad Tu nusiviltum, kad jau nebebus geriau. Priešingai, aš noriu Tau parodyti, kad mes ir tik mes turime galios pakeisti savo gyvenimus. Suprantu, kad gal šiuo metu Tau sunku suvokti, kaip ir nuo ko pradėti, kai viduj prisikaupę tiek daug skausmo, todėl, aš ir noriu pasiūlyti Tau ir Tavo mamai ieškotis pagalbos iš išorės, nes tik taip įvyks pokytis. Todėl nuoširdžiai rekomenduoju pasilankyti AL-ANON susirinkimuose (AL-ANON tai pagalba artimiesiems ir šeimoms, susidūrusioms su alkoholizmo problema), jie yra tiek suaugusiems, tiek jaunesniems šeimos nariams. Aš pati žinau daug žmonių, kurie buvo Tavo situacijoje, ir pokalbiai su kitais, kurie išgyvena panašias problemas, jiems suteikė didžiulės stiprybės išgyventi tą terorą namie ir keisti savo gyvenimus.
Pabaigai, aš užsikabinau už Tavo labai geros metaforos, kad praeitis tapo Tavo kelrode. Iš ties, praeities nepakeisi, patirčių neištrinsi, jos mus nušlifuoja, suformuoja, kaip asmenybes. Tikiu, kad tai, ką Tu išgyvenai ir vis dar išgyveni, visada liks su Tavimi ir dažnai netgi įtakos Tavo mintis, jausmus ir pasirinkimus. Tačiau yra ir kita medalio pusė, kad Tavo praeitis yra ir Tavo stiprybė. Tai ne kokia nors papuvusi kelio rodyklė rodanti neaiškią kryptį į nežinomybę, ne, tai ryški žvaigždė, kuri nušvies Tave ir Tavo kelią į ateitį, kurioje namai nebebus karo zona ir kurioje, Tu visada turėsi Tau brangiausią Tave suprantantį žmogų – save.
O jeigu užlietų beviltiškumo jausmas ir mintys pradėtų suktis apie savižudybę, jokiu būdu nepasilik viena, paskambink nemokamu telefonu į Jaunimo Liniją (https://www.jaunimolinija.lt/). Kad ir kokia beviltiška atrodytų situacija, rytoj bus kita diena, kuri suteiks naujų galimybių ir įžvalgų, tad nenuleisk rankų. Taip pat pažvelk į situaciją tokiu kampu – galbūt vieną dieną, Tavo istorija bus įkvėpimo ir vilties šaltinis kitai jaunai merginai kaip ir Tu.
Šiltai,
Vilda