Labas, Robertai,
pirmiausia norisi sureaguoti į Tavo susirūpinimą naujoke mergaite. Ačiū Tau, jog esi neabejingas kito žmogaus skausmui ir kančiai bei nori padėti. Suprantu, jog iš ties sunku žinoti, ko imtis ir kaip pasielgti, kai aplinkiniai yra abejingi ir nenori padėti naujokei pritapti. Bendraklasiai dažniausiai stebi, kaip klasės atstumti mokiniai įžeidinėjami, ir nesiima jokių veiksmų. Įsivaizduoju, jog gali jausti viduje nusivylimą bendramoksliais, kurie nepriima jos ir ignoruoja, net jei ir atrodo tolerantiški ir supratingi. Tikiu, jog būtent Tavo neabejingumas ir reagavimas yra esminiai dalykai, kurie šioje situacijoje yra lyg švyturys, galintis nušviesti kelią pagalbai ir žmogiškumui.
Laiške rašai, jog naujokė atėjo į klasę viduryje pusmečio, mokosi puikiai, tačiau yra gan uždara ir liūdna. Kaip suprantu, jos apsirengimo stilius ir išvaizda primena gotų ar pankų subkultūrą, kas gali lemti ir jos atstūmimą iš aplinkinių bei nepritapimą, nes veikiausiai atrodo kitokia ne visi kiti. Negaliu sakyti, jog taip būna visada, tačiau dažnai aplinkiniai skeptiškai, atstumiančiai ir su baime žiūri į asmenis, kurie jiems atrodo kiek kitokie ir nepanašūs į juos. Turiu pripažinti, jog sunku suprasti, kas anksčiau nutiko naujokei, nes nei Tu, nei aš, nežinome jos praeities patirčių ir išgyvenimų. Neaišku ir tai, jog anot aplinkinių ji atrodo „nesveika“ ir dėl ko yra toks vertinimas. Laiške pamini ir tai, kad užklupai ją darant tai, ko nenorėtum įvardinti – suprantu, jog nori išsaugoti anonimiškumą, tačiau tokiu atveju sunku suprasti, koks yra ir jos elgesys, ar ji žalojasi, ar turi kitokių elgesio bruožų. Sudėtinga žinoti, kaip iš tikrųjų geriausiai padėti žmogui, jei nežinoma tikroji jo problema ir priežastys. Kita vertus, rašai, jog akivaizdu, kad jai reikia pagalbos, kartais matai jos akyse ašaras stebint kitus, tad suprantu Tavo laiško kreipimosi tikslą ir pritariu Tau, jog pagalbos reikia. Laiške nurodai savo klausimą: kaip padėti mokinei pritapti, ar padėti bendrauti ir atsiversti vėl pasauliui bei žmonėms ar tiesiog pagerinti padėtį?
Šiuo atveju, atrodo, jog atsiverti mokinei vėl pasauliui ir žmonėms gali būti sudėtinga – mes nežinome jos istorijos ir kas jai nutiko bei kokios pagalbos jai reikia. Nežinomas ir jos apytikslis amžius. Kas liečia klausimą dėl pritapimo aplinkoje – taip pat neaišku, ar tai įmanoma įvykdyti, kadangi tai priklauso ir nuo aplinkinių. Svarstyčiau, jog šiuo metu saugiausias būdas padėti mokinei – yra nuoširdus pokalbis su ja ir parodymas, jog ji ne viena su savo problemomis. Kartais tiesiog užtenka pasėdėjimo šalia ar šiltesnio žodžio, palinkėjimo, pasisveikinimo. Gal ir nepavyks iškart užmegzti kontaktą, tačiau bendravimas, ar tiesiog paprastas klausimas „Kaip laikaisi?“ kartais padeda parodyti žmogui, jog jis kažkam svarbus ir yra ne vienas. Galbūt ji šiuo metu neturi su kuo pasikalbėti, jaučiasi vieniša ir nesuprasta, nėra kam išsipasakoti, gal jai sunku pritapti naujoje aplinkoje, gal šeimoje įvykę tam tikri įvykiai ją slegia ir dėl to kyla liūdesys. Galime tik spėlioti, tačiau sprendžiant iš to, ką aprašei laiške, galiu įsivaizduoti, jog žmogus kenčia ir veikiausiai dėl to yra atstumtas.
Atstumti vaikai taip pat turi mažiau savigarbos ir gali būti labiau prislėgti nei kiti vaikai. Jei bendraamžių atstūmimas tęsiasi keletą metų, padėtis dar labiau pablogėja, nes bendraamžiai į tokius vaikus ima žiūrėti kaip į turinčius atstumtųjų statusą. Savo ruožtu rizikos grupės vaikai ima vis labiau nepasitikėti savo bendraamžiais ir reaguoti į juos agresija. Galvočiau, jog svarbu įtraukti į tai ir mokyklos psichologą - jei mokykloje yra toks asmuo, naudinga būtų pasikalbėti su juo apie tai, kas vyksta klasėje, ką matai Tu ir kad mokinei reikia pagalbos. Galbūt tuomet psichologas būtų tas žmogus, kuris galėtų padėti mokinei, išklausytų ją ir kartu atrastų problemų sprendimo būdus.
Viliuosi, jog naujokė atras reikiamą pagalbą.
Nuoširdžiai
Viktorija