"Tu - ne vienas!" Pagalbos Linija
Sveiki.Tėvai išsiskyrė kaip man buvo 3-4 metukai.Su tėčiu nebendravau apie 15 metų.Viskas ką žinojau ir ką jis žinojo tai pasakojimai iš močiutės.2020 metais močiutė sugalvojo papokštauti ir nieko man nesakiusi paėmė ir pakvietė tėtį ir jo naują šeimą kartu atvešsti naujus metus.Mums sustikus viduje jaučiausi sutrikusi,bet po ilgo pokalbio su tėčiu kažkokia skylė manyje užsidarė.Kadangi tėtis dirbo tuo metu užsienyje gyvai susitike buvome tik du kartus.Tėtčiui grįžus į darbus bendravome žinutėmis,bet atsitiko taip,kad tėtis 2 metams pateko į kalėjimą.Bendravimas buvo tik skambučiais po 6 mimutes po 2-3 kartus per mėnesį dėl kalėjimo tvarkos.Dabar tėtis yra daugiau negu mėnesį Lietuvoje ir vis atidelioja musų susitikimą.Tai dabar ji su finansai blogai ir negali atvykti (gyvename skirtinguose miestuose),tai mažieji suserga...Aš bijau,kad jisai gėdijasi ,kad vėl jo nepriimsiu,bet stumdamas manę tolyn tik pablogina situacija.Su jo naujaja žmona sutariu bent jau iš mano pusės atrodo neblogai..Klausimas butu kaip savęs nekankinti klausimais dėl tėčio tokio elgesio?
paklausė 2022 Kov 21 Tėvai ir vaikai anonimas

1 Atsakymas

Sveiki. Ačiū, kad rašote.
Savo laiške pasakojate apie tai, jog Jūsų tėvai išsiskyrę, su tėčiu nebendravote ilgą laiko tarpą, tačiau močiutės sumanymo būdu - turėjote galimybę susitikti, tai sukėlė Jums sutrikimo jausmą, bet pokalbio eigoje, kaip rašote, pajutote, tarytum kažkokia skylė Jumyse užsidarė, taigi, kaip suprantu, pajutote tarsi psichologinis atstumas tarp Jūsų sumažėjo. Dėl tėčio  darbo užsienyje, matėtės retai, bendravote žinutėmis, vėliau tėtis pateko į kalėjimą, tad liko tik reti, trumpi skambučiai. Šiuo metu tėtis gyvena Lietuvoje, tačiau jaučiate, kad atidėlioja susitikimą rasdamas tam priežasčių ir pasiteisinimų.
Pirmiausiai, ką pastebiu, kad tėčio Jūsų gyvenime nebuvo labai ilgą laiko tarpą, tad gali būti, kad tokie jausmai kaip pasimetimas, atitolimas, sutrikimas ir pan., yra jaučiami ne tik iš Jūsų, bet ir iš tėčio. Tame gali būti ir kaltės, gėdos jausmai, jog nebuvo ir nedalyvavo Jūsų gyvenime tokį ilgą laiko tarpą, ta baimė ir gėda kartais ir daro mus neryžtingais, abejojančiais, atidėliojančiais. 
Siūlyčiau mėginti tą naują kelią praminti labai iš lėto, palengva. Galbūt, parašykite laišką, papasakokite apie savo savijautą, jausmus, apie tai, kad Jums svarbus bendravimas su tėčiu, kad norite susigrąžinti per tuos metus prarastą ryšį. Kad ryšys po truputį atsirastų, reikia nuoširdžių pokalbių, dėmesio, rūpesčio, abipusio noro dėti pastangas. Šiuo atveju, greito kelio, ko gero, nebus, neskubėkite.  Taip pat, nebūkite sau pernelyg griežta, jei jausite, kad iš savo pusės padarėte pakankamai, įdėjote pastangų, investavote savo laiko, bet rezultatų - nėra, - reikia suprasti, kad kito žmogaus bendrauti - nepriversite, tai jo pasirinkimas ir sprendimas. 
Dėl klausimo laiško gale, manau, kad gyvenimo eigoje gali natūraliai kilti įvairių klausimų ir dvejonių, kad ir kokio amžiaus bebūtų vaikai, kai tėvai skiriasi, tai vis tiek palieka vaiko gyvenime ir jo tolimesnėje raidoje tam tikrų traumų, patirčių, vaikui praradus  priešingos lyties tėvą, sunkiau išmokti tinkamo elgesio su priešinga lytimi, gali būti sunkiau užmegzti ir palaikyti santykį, turėti teigiamą, pozityvų požiūrį į save ir pan.,  (žinoma, tai nereiškia, kad nėra būdų kaip visą tai spręsti ir sau padėti)  tad manau įvairiausių klausimų sau, tėvams,  visatai, likimui, ar kad ir kas tai būtų - turėsite, juolab,  tai įžvelgiu  ir iš Jūsų gebėjimo analizuoti situacijas, empatijos, minčių ir jausmų raiškos. Bet nebijokite tų klausimų, leiskite sau juos kelti,  galbūt ne į visus rasite atsakymus, bet su psichologo/psichoterapeuto pagalba gali pasidaryti aiškiau ir šviesiau (nebijokite ieškoti pagalbos būdų sau).
Kita dalis, - kaip savęs  nekankinti? Ko gero, atleidimo, paleidimo ir priėmimo būdu. Kelias - sunkus, bet kai  tikrai  nuoširdžiai atleisite tiek sau, tiek tėčiui, kai priimsite tiek save, tiek kitą žmogų su visais netobulumais, klaidomis, kai prisipildysite save atjauta, dėmesiu ir meile sau, tada palaipsniui ir savigrauža, bei savęs kankinimas turėtų sumažėti, - nes ten, kur meilė ir atjauta sau, vietos - savęs kankinimui, - paprasčiausiai  - nelieka :)

Linkiu Jums ramybės širdyje, ir darnaus dialogo su savimi, Ingrida

atsakytas 2022 Kov 27 Ingrida
×

Sek Tu-ne vienas! Facebook'e!

Palaikyk projektą!

566 klausimų
569 atsakymų
10 komentarų
173,916 vartotojų