Gal visa istorija, skamba banaliai, bet ką jau padarysi. Su vaikinu draugauju jau beveik du metus, tačiau per tuos du metus jis vis nepraranda baimės, kad galiu jį palikti, bijo, kad mane praras. Visuomet kartoju, kad viskas bus gerai. Tačiau, jam nuo to negerėja, dažnai naktimis nemiega, nes visą laiką praverkia iš baimės. Noriu jam padėti, noriu kad nebijotų, tačiau nežinau kaip. Jam dažnai ateina noras viską mesti, kad tik tos baimės dingtų, tačiau kaip jis pats sako ,,tada tikrai žudysiu save mintimis”. Aš bijau, kad jis gali sau pakenkti, nes pripažinsiu, kai jis liūdnas, tikrai nemąsto blaiviai. Mums abiems tai pirmi santykiai. Abu nežinom, kaip elgtis. Tiesiog noriu jam padėti, bet toks jausmas, kad tik jis vienas gali šioje situacijoje sau padėti. Ir ta baimė nėra pagrįsta: nesu išdavinėsiu ar panašiai, tiesiog kaip jis pats sako jaučiasi man per prastas ir dėl to bijo, kad susirasiu “geresnį”, nors tai nesąmonė.