Logo
Spausdinti šį puslapį

Mokyklinio amžiaus vaikų stresas: požymiai, priežastys ir kaip išvengti

Vaikų stresas Vaikų stresas

Mokyklinio amžiaus vaikai nuolat susiduria su stresinėmis situacijomis. Vaikai dar nėra tiek kognityviškai ir emociškai subrendę kaip suaugusieji, tačiau nepaisant to retas gauna žinių apie tai, kaip galima susitvarkyti su jaučiamu stresu. Moksliniuose darbuose teigiama, jog vaikystėje patirtas stresas siejasi su rizikingu elgesiu ir sveikatos problemomis jau suaugusiame amžiuje. Šiuo atveju rizikingas elgesys apima tokias kategorijas: fizinė (nelaimingi atsitikimai, patyčios), biologinė (alkoholio vartojimas, rūkymas, nepakankamas maistinių medžiagų gavimas), psichologinė (emocinė prievarta, skyrybos), socio-ekonominė (diskriminacija). Amerikos šeimos gydytojai pateikia, jog 75-90 proc. pacientų apsilankymų yra susiję ar yra patiriami dėl jaučiamo streso. Taip yra todėl, kad stresas gali pasireikšti ir fiziškai. Daugiausiai analizuoti yra galvos skausmai ir fizinis skausmas. Čia svarbu tai, jog vaikai skausmą suvokią ir išgyveną stipriau, nei jų tėvai.

Kaip atpažinti vaikų stresą? Žemiau pateikti dažniausiai pasitaikantys simptomai ir elgesys:

  • Stengiamasi išvengti ėjimo į mokyklą ar kitas veiklas
  • Šlapinimasis į lovą
  • Priešgyniavimai, verbalinė agresija
  • Verkimas
  • Depresija
  • Pasikeitę valgymo įpročiai
  • Pasikeitusi miego kokybė
  • Galvos skausmai
  • Pyktis
  • Pilvo skausmai
  • Vėmimas

Taip pat:

  • Vieno iš tėvų netektis
  • Ekonominė padėtis
  • Lytinio brandumo pokyčiai
  • Patyčios
  • Akademiniai sunkumai
  • Spaudimas pasirodyti geriausiam

Ikimokyklinukai

Streso metu ikimokyklinukams būdingos dvi tipinės reakcijos: pirmoji - regresuoti, elgtis nebrandžiai (ne pagal amžių) ir neorganizuotai; antroji – siekti dėmesio. Taip pat galima pastebėti pokyčius vaiko žaidimuose, pavyzdžiui, esant sunkiai situacijai vaikas kur kas dažniau ima žaisti, atsitraukia nuo realybėje esančių įvykių ir persikelia į žaidimo realybę. Streso metu išsiskiriantis kortizolis, gali turėti įtakos susilpnėjančiai imuninei sistemai, atminties sutrikimams, mokymosi sunkumams tolesniame gyvenime.

Kaip padėti vaikui? Vienas stipriausių pagalbos būdų tai sukurti tvirtus, patikimus ir palaikančius tėvai-vaikas santykius. Mokytojas taip pat gali užimti svarbų vaidmenį, kaip prieinamas pagalbos teikėjas, autoritetas. Atsižvelgiant į tai, kad ikimokyklinukai daugiausiai mokosi per pojūčius, siekiant suvaldyti stresą, vaikai turėtų būti mokomi per pojūčius: matymą, klausymą, uostymą, lytėjimą, judėjimą.

Pradinukai

Pradinukai susiduria su naujais mokyklos reikalavimais, naujais autoritetais, ilgu buvimu ne namuose, atskirai nuo tėvų, didesniu socialiniu ratu, didesniais akademiniais reikalavimais bei įvairiomis baimėmis, kaip baime, jog nepateisins tėvų lūkesčių, baime nepatekti į grupę/komandą. Taip pat, pradinukai yra jautresni savo fiziniams pokyčiais (pvz.: ūgio skirtumai).

Kaip padėti vaikui? Suteikti palaikymą, formuoti aiškius reikalavimus, padėti susidaryti vaiką palaikančią grupę (kaip mokytojai, draugai). 6-7 metų amžiaus vaikams būdinga svarstyti, aiškintis ir suprasti reiškinius, reikalavimus, dažniau atkreipti dėmesį į kūno kalbą, jie tampa geresniais klausytojais, todėl šio amžiaus vaikai jau yra ganėtinai pajėgūs suprasti žodinį mokymą, mokymą per pasakas ir pan. Minėtina, jog moksleiviai, kurie naudojo problemų sprendimo, bei kitas strategijas, siekiant sukontroliuoti streso metu kilusias emocines reakcijas, gebėjo pagerinti ir savo mokymosi pasiekimus.

Į problemos sprendimą orientuotos strategijos esmė – nustatyti/įsivardinti, kas yra problema; sugalvoti bent keletą problemos sprendimo būdų; juos įvertinti remiantis laiko, energijos ir kitų resursų potencialiomis sąnaudomis; atsižvelgti į jų teikiamą individualią ar bendrą naudą; išsirinkus vieną iš būdų, jeigu reikia, jį modifikuoti, patobulinti ir galiausiai, jį pritaikyti, išbandyti. Jeigu problemos sprendimo būdas neveikia, pasirinkti kitą alternatyvą ir bandyti pritaikyti ją.

Siekiant sumažinti ar suvaldyti vaiko jaučiamą stresą, rekomenduojama atsižvelgti į gerovės modelį

  1. Fiziniai ir aplinkos poreikiai: turėtų būti skiriama laiko poilsiui, miegui, judėjimui, maitinimuisi ir atsipalaidavimui.
  2. Socialiniai ir dvasiniai poreikiai: kuriami prasmingi ir palaikantys santykiai su šeimos nariais, efektyvi komunikacija, empatiškumas.
  3. Emociniai ir intelektualiniai poreikiai: formuojamas teigiamas savęs suvokimas, kontrolės jausmas, gebėjimas nuoširdžiai save įvertinti ir suprasti.

 

Naudota literatūra:

  1. Arnold, L.E. (1990). Stress in children and adolescents: Introduction and summary. (pp. 1-19). In L.E. Arnold (Ed.), Childhood stress. New York: Wiley.
  2. Bagdi, A., Pfister, I. (2006). Childhood stressors and coping actions: A comparison of children and parent’s perspectives. Child & Youth Care Forum [online], 35(1).
  3. Barton, M.L., Zeanah, C.H. (1990). Stress in the preschool years (pp. 193-215). In L.E. Arnold (Ed.), Childhood stress. New York: Wiley.
  4. Gonzalez, L., Sellers, E. (2002). The effects of a stress-management program on self-concept, locus of control, and the acquisition of coping skills in school-age children diagnosed with attention deficit hyperactivity disorder. Journal of Child and Adolescent Psychiatric Nursing, 15(1), 5-15.
  5. Middlebrooks, J.S., Audage, N.C. (2008). The effects of childhood stress on health across the lifespan. Atlanta: Centers for Disease Control and Prevention.
  6. Sears, S.J., Milburn, J. (1990). School-age stress (pp. 223-243). In L.E. Arnold (Ed.), Childhood stress. New York: Wiley.
  7. Sharrer, V.M., Ryan-Wenger, N. (2002). School-age children’s self-reported stress symptoms. Pediatric Nursing, 28(1), 21-27.
  8. Tummers, N. E. (2011). Stress management. Activities for children and young adults. Human Kinetics.
Template Design © Joomla Templates | GavickPro. All rights reserved.