Dailininkas, kuris negali piešti (II dalis)

Dailininkas, kuris nenorėjo tapyti Dailininkas, kuris nenorėjo tapyti

Istorija jau vien savo pavadinimu prasideda paradoksu. Perskaičius, iš karto iškyla klausimas: kaip tai dailininkas negali piešti? Juk jis dailininkas. Dailininkai piešia, tapo, lipdo, raižo... Tam, ką jie daro, tiesiog nėra galo. Bet ši istorija kitokia. Šios istorijos dailininkas dabar yra tokiame etape, kad piešti nebegali. Istorija parašyta remiantis tikrais faktais. Veikėjo vardas ir kai kurios detalės yra pakeistos. Pirmą dalį rasite ČIA.

Priešistorė

Istorijos dailininkas – pavadinkime jį Feniksu – dar būdamas vaiku atskleidė savo gebėjimą piešti. Puikiai valdė pieštuką, teptuką. Ir jo paties sukurtiems personažams netrūko originalumo. Visi, kas sutikdavo Feniksą ir susipažindavo su jo darbais, žinojo, kad jo ateitis yra susieta su menais. Tai tiesiog buvo akivaizdu.

Ir Feniksas tokius atsiliepimus vertino, saugojo širdyje ir visuomet už juos smarkiai dėkodavo. Jis jausdavosi suprastas ir įvertintas.

Kad jo turimas talentas įgautų šiokią tokią formą, teorinį pagrindą ir praktinį platumą, Feniksas penkerius metus lankė savo mieste esančią meno mokyklą. Pamokų niekuomet nepraleisdavo, nebent išskirtiniais atvejais. Pasak paties jaunojo dailininko, laikas praleistas meno mokyklos dailės skyriuje buvo vienas reikšmingiausių ir šilčiausių jo gyvenime. Ten, jis taip pat sulaukė nemažai paskatinimų ir komplimentų. Augo naujas originalus dailininkas. Niekam tai nebuvo paslaptis.

Antra dalis

P:  Štai ir vėl susitikome, - pasitiko šiltai, kaip ir pirmąjį kartą.

F:  Taip, - kur kas kukliau pasisveikino Feniksas.

P:  Ar atlikote namų darbus, dėl kurių sutarėme praeitą kartą?

F:  Bandžiau, bet negaliu pasakyti, kad 100 procentų atlikau.

P:  Svarbu bandyti. Pasakyki, kaip sekėsi?

F:  Užduotis buvo surašyti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes, - garsiai priminė, apie ką buvo užduotis. – Bet man geriau sekėsi pildyti tik vieną skiltį.

P:  Viskas gerai, tai jau pradžia. Džiaugiuosi, kad bandei ir įvykdei užduotį pagal savo galimybes.

F:  O kas dabar?

P:  Dabar būtų šaunu, kad supažindintumėte mane su tuo, ką parašėte.

Feniksas giliai atsiduso ir ėmė skaityti.

F: Prie silpnybių parašiau: drovus, baimingas, nepasitikintis savimi, nevyriškas. Prie stiprybių: ištikimas, draugiškas.

P:  Iš to, ką girdžiu, silpnybių sąrašas yra pilnesnis.

F:  Taip.

P:  Kaip galvojate,  kodėl tarp šių dviejų sąrašų yra toks skirtumas?

F:  Tikriausiai todėl, kad turiu daugiau silpnybių.

P:  Pagalvok, kuri iš šių tavo paminėtų silpnybių tau labiausiai trukdo?

Feniksas kiek užtruko, tačiau nuoširdžiai bandė išnarplioti, kuri savybė jam labiausiai kiša koją gyvenime.

F:  Turbūt nepasitikėjimas savimi.

P:  Papasakok daugiau apie nepasitikėjimą savimi.

Retai, kam pavyksta taip greitai atsiverti pirmos ar antros konsultacijos metu, tačiau Feniksas jautėsi saugus kalbėdamasis su psichologe. Nesijautė smerkiamas ar mokomas, kaip reikia gyventi. Ten jis galėjo būti toks, koks yra. Ir visai netrukus, pagaliau išdrįso garsiai prabilti apie savo tikrąją problemą.

F:  Žinau, kad tėvai yra dėl manęs susirūpinę. Jie pastebi, kad elgiuosi kitaip, nei kad anksčiau. Nors praėjo 2 metai ir nebuvo taip, kad matytumėmės kiekvieną dieną ar kiekvieną savaitę, manau, kad mano elgesys yra ryškiai pasikeitęs. Ir tai trukdo man pačiam.

P:  Įvardink, kaip tai Jums trukdo?

F:  Pavyzdžiui, anksčiau galėdavau daugybę laiko leisti kartu su kitais žmonėmis, o dabar ne tai, kad nenoriu, bet negaliu. Nesijaučiu saugus būdamas būryje žmonių. Bet tai dar nėra ledkalnio viršūnė. Bjauriausia, kad nebegaliu piešti. Juk aš esu dailininkas. Kas per nesąmonė negalėti piešti?

P:  Iš reakcijos matau, kad piešimas yra Jums labai svarbi tema. Pabandyki kuo detaliau papasakoti, kokie jausmai, kokios mintys kyla, kai pirštuose laikote pieštuką ir esate besiruošiąs piešti.

F:  Kai paimu pieštuką į rankas, dar nieko nenutinka. Galiu jį vartyti pirštuose, braižyti karakulius. Tačiau norint nupiešti ką nors konkretaus ir normalaus, tuomet ir prasideda problema.

P:  Suprantu, kad sunkumas atsiranda tuomet, kai reikia piešti ką nors tikslingai.

F:  Tikrai taip. Tuomet, laikant pieštuką, ranką parėmus į lapą, imu jausti kaip kaupiasi įtampa. Ir ta įtampa ne šiaip žodis. Aš imu jausti tokią didžiulę įtampą, kad ji ima virsti skausmu.

P:  Greitai sukyla įtampa... Kokios tuo metu kyla mintys?

F:  Net sunku pasakyti. Tuo metu atrodo, kad būna tuštuma ir lieka tik įtampa. Arba atsiranda šimto bičių dūzgesys ir aš negaliu suprasti kokios ten mintys. Dabar manau, kad greičiausiai atkeliauja tokios mintys, kurios mane mažina.

P: Kokios mintys turi galios Jus mažinti?

F: Tokios kaip „kam pradėti, jeigu vis tiek neužbaigsi“, „gali piešti, bet nenupieši geriau nei kiti“, „viskas geriau atrodo tavo galvoje, nei ant popieriaus“.

P:  Gerai, girdžiu, kad tai gana konkrečios mintys. Kas tas mintis sukuria? Iš kur jos ateina?

F:  Tai turbūt aš pats jas sukuriu... Aš taip jaučiuosi.

P:  Jeigu esate šių minčių autorius, vadinasi esate jų valdovas. Vadinasi, galite jas ir pakeisti, - bandė suteikti jėgų Feniksui. – Kiek balų iš 10 duotumėte savo norui keisti šias mažinančias mintis į drąsinančias? 10 balų reiškia maksimumą, 1 balas reiškia minimumą.

Feniksas vėl nutilo. Jis norėtų labai daug, bet žino, kad norėti ir daryti yra skirtingi dalykai. Tačiau, kadangi klausimas buvo apie norus, jis taip ir atsakė.

F: Žinoma, norėčiau 10-čia balų.

Fenikso problema buvo užsitęsusi ir gerokai įsišaknijusi iki apsilankant pas pirmąjį specialistą. Nuvykus pas psichiatrą, jam buvo diagnozuotas mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas.

Fenikso istorija nėra baigtinė. Jis vis dar lankosi pas specialistus ir gauna gydymą. Tačiau šiandien Feniksas daugiau laiko praleidžia su žmonėmis. Mažais žingsneliais artėja prie piešimo problemos sprendimo. Pakalbėjęs su dėstytojais apie savo paskaitų nelankymo priežastį, sužinojo, kad jis nėra pirmas toks dailininkas, kuris negali piešti. Tai šiek tiek nuramino Feniksą.