Depresijos šešėlis, kuris virto juodu šunimi 2

Depresijso šešėlis, virtęs juodu šunumi Depresijso šešėlis, virtęs juodu šunumi

Jeigu Jovaras jau gebėjo atpažinti šešėlį ir žino jo vardą, kodėl apie tai nekalba garsiai?

Kas vyko toliau

Jau buvo minėta anksčiau, kad Jovaras bandė šešėlį ignoruoti ir bandė su juo derėtis (pirma dalis – ČIA). Abu variantai tiko, tačiau veiksmingi buvo tik laikinai. Ypač pastarasis – kompromiso kūrimas netgi turėjo daugiau neigiamų pasekmių – padėjo šešėliui suviešėti. Kitais atvejais tai būtų buvusi gera strategija, tačiau ne šešėlio atveju. Šešėliui negalima suteikti galios.

Kaip ir buvo galima suprasti, šešėlis ėmė visur ir visada persekioti Jovarą. Ir ilgai netrukus, šešėlis tapo Jovaru. O galbūt teisingiau būtų sakyti, kad Jovaras tapo šešėliu?

Dabar Jovaras dirbti nebegalėjo. Ir to visai nebenorėjo. Tai, kuo anksčiau kvėpuodavo, dabar tapo tik būsenos blogėjimo įrankiu. Bendrauti su draugais taip pat nebenorėjo. Jautėsi taip, tarsi tam išnaudotų per daug energijos. O šešėlis tuo metu buvo labai laimingas. Juk visas Jovaro dėmesys dabar buvo skiriamas tik jam. Jam ir niekam kitam. Kitais žodžiais tariant - šešėlis valdė Jovarą.

Sąmoninga tyla

Vėl atrodo keista. Jeigu Jovaras jau gebėjo atpažinti šešėlį ir žino jo vardą, kodėl apie tai nekalba garsiai? Juk taip nesunku pasakyti tai garsiai šeimai, draugams, bendradarbiams, socialiniams tinklams ar kaimynui, pagalbos linijai. Bet kam, kas galėtų suteikti kokią nors idėją, pasakyti vieną ar kitą būdą, kurį jis galėtų išbandyti ir nelikti tokiuose žmogų naikinančiuose santykiuose. Bet Jovarui paprasčiausiai buvo gėda. Gėda pasirodyti silpnam, nugalimam kažkokio tai šešėlio. Atskleisti, kad jis jau tiek laiko praleido kartu su vienatvės jausmu, kuris užaugo į kažką kitą. Kažką lojantį ir kandantį. Kažką tamsaus ir kartu taip gerai pažįstamo.

Apsisprendęs juodą šunį nugalėti vienas, jis savo kovą laikė tyloje. Nors motyvas buvo pozityvus –įveikti šešėlį, tačiau jėgos buvo labai nelygios. Po tiek laiko išnaudojimo, Jovaras nebeturėjo tiek jėgų, kad juodąjį šunį galėtų įveikti vienas. Jam reikėjo gido ar kito pagalbininko. Jam reikėjo žmogaus, kuris padėtų susigražinti tą Jovarą, kuris gyveno savo gyvenimą iki susitinkant šešėlį.

Pabaigos pradžia: juodojo šuns dresūra

Taip jau nutiko, kad vieną dieną Jovaras sugebėjo išeiti iš namų, kurie jau buvo tapę juodojo šuns tvirtove. Ir tai buvo didžiulis žingsnis pirmyn, atsižvelgiant į tai, kad paprasčiausias veiksmas - pakilti iš lovos, jau buvo didžiulė užduotis, reikalaujanti labai daug pastangų.

Išėjus laukan Jovarą pasitiko šviesus vidurdienis. Saulė glostė rankas ir veidą. Jovaras jautė šilumą, suprato, kad tai šiluma. Bet tai ir tebuvo tai. Cheminė reakcija. Jokios emocijos šalia.

Eidamas link parduotuvės, jis ant žemės pamatė skrajutę. Joje buvo pasakojama apie tai, kaip gerai galima suvaldyti juodus šunis. Ilgai nelaukęs Jovaras patraukė ten, kur skrajutė rodė eiti. Sutapimas ar ne, bet jis Jovarui buvo reikalingas.

Ten, kur Jovaras atsirado, buvo du šunų dresuotojai: vienas sakė, kad gali greitai padėti pasijausti geriau ir griežtai sukontroliuoti šunį, kitas – kad gali padėti išmokyti kalbėtis su šunimi, jį prižiūrėti, save atstatyti. Keista, bet niekas jam ten neliepė rinktis. Priešingai – ragino bendradarbiauti su abiem dresuotojais. Tam, kad vienas padėtų sukontroliuoti šunį, ir kad kitas padėtų pačiam Jovarui sugrįžti į savo gyvenimo vėžes.

Nesunku nuspėti, kad netrukus Jovaras ėmė jaustis kur kas geriau. Nors augintinis niekur nedingo, tačiau tapo kur kas lengvesnis sugyventinis. Vis dėlto, Jovaras nebūtų tiek daug pasiekęs be šių dviejų juodų šunų dresuotojų.

*Pasakojime minima, kodėl dažnai yra pasirenkamas tylos elementas, kaip gali pasikeisti asmens gyvenimas turint depresiją bei, kas gali padėti palengvinti sutrikimo eigą. Šiame kontekste depresija yra juodas šuo (black dog). Manoma, kad šios asociacijos autorius yra Winston Churchill, kuris pats ilgą laiką sirgo depresiją. Du juodų šunų dresuotojai šiame kontekste yra kompleksinis gydymas (vaistai+psichoterapija).