Logo
Spausdinti šį puslapį

Vienatvė ir atskirtis nuo bendruomenės – tiesus kelias depresijos link. Kodėl?

Atskirtis nuo bendruomenės Atskirtis nuo bendruomenės

Žmogui reikia žmonių. Tai įrašyta mūsų genuose ir mūsų prigimtyje. Daugiau niekas nepasižymi tokiu aukštu bendradarbiavimo lygmeniu kaip žmonės. Mes net ir nemąstydami įsitraukiame į grupės veiklas, gebame susiorganizuoti ir atitinkamai reaguoti į pasikeitusias situacijas. Bet kurios nelaimės akivaizdoje – galime prisiminti kad ir bet kurį iš Europoje vykusių teroro aktų – žmonės beatodairiškai skuba vieni kitiems padėti, neklausdami, kokios rasės ar religijos jų gelbėjamas žmogus. Individualūs skirtumai masinės nelaimės akivaizdoje praranda prasmę.

Kodėl svarbu priklausyti bendruomenei?

Gebėjimas bendradarbiauti buvo esminis žmonėms, kurie buvo lėtesni, silpnesni ir labiau pažeidžiami, nei dauguma jų priešų gamtoje. Nemažai mokslininkų, pavyzdžiui, M. Brune ar S. Bowles teigia, jog būtent būtinybė gyventi grupėse ir iš to kylantys iššūkiai lėmė mūsų gebėjimo protauti vystymąsi. Žmonės išmoko suprasti vieni kitų mintis, norus ar nuotaikas, šiems nebūtinai tai ištariant garsiai.

Daugybė dalykų, kuriuos mes darome kasdien, pavyzdžiui, pažvelgiame žmogui į akis ar nužvelgiame nepažįstamuosius, nėra atsitiktiniai – jie yra mūsų gebėjimo bendradarbiauti dalis. Mat sąveikos su žmonėmis, net ir nepažįstamais, vyksta daug platesniame, nei tik verbaliniame (išreikšto žodžiais) lygmenyje. Mes mokame įvertinti kito žmogaus kūno kalbą, veido išraiškas ir netgi tyla kartais gali būti išraiškingesnė, nei nesibaigiantis plepėjimas.

Tokių mikro sąveikų dėka mūsų protėviai galėdavo geriau ir lengviau spręsti konfliktus bei sėkmingai burtis bendradarbiavimui. Be to, jie mokėsi atskirti nepritarimą nuo pritarimo. Nepritarimas iš kitų grupės narių galėjo reikšti išmetimą iš grupės – o tai buvo lygu mirčiai, nes vienišas priešistorinis žmogus negalėjo nei apsiginti, nei savimi pasirūpinti. Šiandieniniai tyrimai rodo, jog mes reaguojame į besikeičiančias kūno pozicijas ar veido mimiką net patys to nesuvokdami, nes mums būtina suprasti kitus žmones. Būti išmestam iš grupės skaudina – N. I. Eisenberg ir M. D. Lieberman atlikti tyrimai rodo, jog atskirtis nuo bendruomenės aktyvuoja tas pačias smegenų dalis, kurios atsakingos ir už fizinio skausmo jutimą.

Vienatvės jausmas

Pojūtis, jog esi atskirtas nuo žmonių – net jeigu tai asmeniškai suvokiama vienatvė, nei iš tiesų žmonių aplinkui buvimo trūkumas (daugiau apie tai ČIA) – kelia didžiulį vidinį skausmą. Artumas ir būtinybė kažkam priklausyti – grupei, bendruomenei, artimam žmogui intymiame lygmenyje – yra vieni esminių žmogaus poreikių. Būti „išmestam iš genties“ šiandien gal ir nereiškia žūties miškų platybėse, tačiau kelia ne mažesnį neviltį ir sielvartą – net jeigu visomis išgalėmis stengiamės sau tai paneigti.

Emocijų ir elgesio psichologijos daktaras T. Lynch pabrėžia, jog mes negalime pabėgti nuo pačių giliausių savo poreikių. Jaustis laimingam yra nuostabu, tačiau padaryti tai būnant vienišam yra daug sunkiau. Galime kiek tik norime pateisinti ar perfrazuoti neigiamas aplinkybes, pasinerti į darbus, sportuoti ar užsiiminėti joga – poreikio būti susijusio su kitais žmonėmis mes neištrinsime. Ilgalaikėje perspektyvoje vis tiek liksime nuo genties priklausantys jos nariai. Tad vietoje bėgimo nuo paties verčiau susitelkti į prasmingų artimų santykių kūrimą (daugiau apie tai ČIA), nelaukiant, kol depresija mus praneš, kaip smarkiai mums jų trūksta.

Template Design © Joomla Templates | GavickPro. All rights reserved.