Sveiki! Norėjau pasidalinti tokia sudėtinga savo situacija. Man 32 metai, ir vis dar gyvenu su tėvais. Studijų laikais buvau labai savarankiška, veikli, bendraujanti. Deja, ėmiau dirbti ir studijuoti vienu metu. Nesugebejau suvaldyti streso, planuoti laiko, darbas buvo televizijoje. Tad buvo daug atsakomybės,streso, nerimo, trūko palaikymo. Tad galiausiai pervargau, po konsultacijos su psichiatru mane paguldė netikėtai į ligoninę, kur gavau didesnę traumą nei gydymą. Grįžusi namo po mėnesio pabuvimo ten ir vaistų kalnų jaučiausi visiškai žlugusi, palauzta ir netikejau, kad kada nors vėl gyvensiu pilnavertį gyvenimą. Niekas man normaliai nepaaiškino, kas man ir kodėl nutiko, tik išrašė vaistų ir daugmaž nustatė diagnozę. Prireikė metų, kad atsigaučiau, ir bent labiau imčiau vėl tikėti savim, gyvenimu. Kas šiuo metu sunkiausia, tai atsiskirti nuo tėvų, nes po ligoninės jie tiesiog perėmė visą mano gyvenimo valdymą, o ir mano pasitikėjimas, savarankiškumas krito. Kaip vėl patikėti, kad galiu kurti savo gyvenimą pati? Kad nesu menkesnė už kitus? Tikriausiai reiktų psichologinės pagalbos, bet bent pradžiai, ką galėčiau padaryti pati? Kad ir pasitikėjimo savimi ugdymui. Savo vertės suvokimui? Ačiū už pagalbą!