Sveiki. Ačiū,kad pasidalinote savo išgyvenimais su mumis.
Kalbėti apie skyrybas visada sudėtinga ir dažniausiai skausminga. Iš jūsų laiško suprantu,kad esate pasimetusi ir nežinote kaip elgtis.
Kiekvienos skyrybos yra netektis su kuria kiekvienas susidoroja skirtingai. Ir nesvarbu kas yra skyrybų iniciatorius daugeliui anksčiau ar vėliau kyla abejonių ar sprendimas buvo geras ar nebuvo paskubėta,o gal reikėtų bandyti taikytis ir pan.
Kai toks etapas ateina svarbu atsakyti sau į du klausimus:
* Ar per skyrybas aš praradau sau brangų žmogų,kurio man trūksta?
* Ar man gaila to žmogaus, nes jis susirado kitą, gal būt geresnę už mane? Ką žmonės pasakys, ar man gėda prieš aplinkinius?
Kitaip sakant, ar jums jo nuoširdžiai trūksta ar skaudu, nes paminta jūsų savimeilė?
Jeigu pasirinkote atsakymą,kad visgi jums nuoširdžiai trūksta buvusio vyro reiktų dar sau atsakyti į keletą klausimų: kodėl visgi nusprendėte skirtis? Kokių būdu išsiskyrėte? Ar buvo pagarba išsiskyrimu metu?
Įvertinkite visą draugystės su tuo asmeniu laiką ir atsakykite sau: kas buvo gera su tuo žmogumi, kodėl su juo buvau, ką jis man davė, ar gerbėme vienas kitą, ar turėjome bendrų interesų, ar tai buvo tik aistra, pripratimas ar buvote ir tikri draugai?
Ieškant atsakymų į šiuos klausimus pravartu būtų juos aptarti su kuo nors iš aplinkinių,kurie buvo šalia prieš skyrybas ir skyrybų metu. Tai reikalinga,nes žmonių atmintis turi tokią savybę blėsinti blogus prisiminimus,o gerus vis priminti.
Todėl aplinkiniai galėtų priminti tam tikrus dalykus,kurie laikui einant išblėso.
Atsakius į visus klausimus galėsite padaryti sau išvadą ar paskubėjote,kaip pati abejojate savo laiške ar vis dėl to priėmete teisinga sprendimą.
Linkiu tvirtybės
Rasa