"Tu - ne vienas!" Pagalbos Linija

Tiksliau, jaučiuosi visiškai niekam tikus. Nors esu dar tik 17 metų, nuo 12 iki 15 metų, tam tarpe,  teko patirti stiprių išgyvenimų. Eina treti metai kai košmaras baigėsi, o man galvoje vis dar visi tie patys blogi prisiminimai. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, galvoj vis sukasi įvairūs stresiniai klausimai (kas bus jeigu, kodel man taip, nieko nesuprantu ir esu kvaila ir panašiai). Esu labai susikausčius (šokiu pamokoje negaliu atsipalaiduoti, vis klausia, kodėl aš tokia susikausčius), į pamokas einu su stresu, jaučiuosi atsilikus nuo bendraklasiu (kad nesu tokia protinga, nesu išvis pakankamai protinga kad mokyčiaus tokioje mokykloje, kurioje dabar mokausi).. Net nesugebu sudelioti savo minčių. Dabar rašau, galvodama, kad nesuprasite ką išvis čia rašau.. Kuo toliau, tuo labiau prarandu motyvacija absoliučiai viskam. Būdavau iš tiesų aktyvus vaikas, lankiau sporto šaką, turėdavau daug užsiiemimų ir svarbiausia, kad viską spėdavau. Šiuo metu nebenoriu nieko, manes niekas nedomina, pastoviai skundžiuos kad neturiu laiko (nors turiu, tiesiog nėra noro kažką daryti). Nemoku bendrauti su mama, nemoku jos paguosti, su tėčiu tuo labiau(nes tėvai išsiskyrę), todėl jaučiuosi labai prasta dukra, noriu kad tėvai manim didžiuotusį, bet faktas, kad nieko nesugebu. Draugų tarpe laikau save šiek tiek savanaudiška,dažniusiai neturiu ką pasakyt, tai yra, esu tas žmogus, kuris daugiau klauso, nei kalba. Mintys šokinėja, tikrai sunku suprasti. Taip žinau, kad reikia specialistų pagalbos prašyt. Esmė, kad nuėjus pas psichologa, greičiausiai pradėsiu verkti pasakius tik vieną sakinį, arba nupasakosiu taip, kad nebus įmanoma suprasti ką aš noriu pasakyti. Tiesiog, pastoviai jaučiu kažkoki nerimą, nesugebu jaustis laiminga. Kiekvienas nepasisekimas nuliūdina mane, stipriai, net gi, kol galiusiai imu verkti. Jaučiuosi silpna, nemokanti pastovėti už save, visiška pesimistė...

paklausė Vas 23 Stresas Anonimas

1 Atsakymas

Geriausias atsakymas
Laba diena,

                      Savo laiške rašote, jog galvojate, jog to ką parašėte nebus įmanoma suprasti. Nuraminsiu Jus- Jūsų laiškas suprantamas ir informatyvus.

                      Iš laiško suprantu, jog šiuo gyvenimo metu kyla tokie sunkumai  kaip susikaustymas,  stresinių klausimų sau uždavimas, motyvacijos praradimas, nerimo jausmas. Rašote, jog jaučiatės silpna, pesimistė ir dėl liūdinančių dalykų imate verkti.  Taip pat, laiške minit, jog prieš keletą metų patyrėte stiprių išgyvenimų , kuriuos įvardinate kaip košmarą, o blogi prisiminimai vis dar galvoje.

                      Stiprūs išgyvenimai sukelia stiprias emocijas, kurias reikia priimti ir išgyventi.  Neišgyventos emocijos niekur nedingtsa, jos tarsi užmiega ir po kiek laiko vėl sugrįžta į žmogaus gyvenimą. Neįvardinote, kas būtent tiksliai Jūsų gyvenime įvyko, tačiau iš to, jog  blogi prisiminimai vis dar kankina, galiu manyti, jog tuo metu Jūs neišgyvenote visų emocijų ir jas tarsi vijote nuo savęs. Dėl šių priežasčių kyla stresiniai klausimai sau, susikaustymas, dingsta motyvacija ir laimės jausmas. Norint jaustis vėl laiminga ir atgauti aktyvumą  reikia išgyventi ir priimti visus skaudžius ir nemalonius jausmus.

                      Iš Jūsų laiško pastebiu, jog  Jums svarbu yra būti gera dukra ir drauge. Iš vienos pusės tai yra labai paprastas ir žmogiškas noras, tačiau iš kitos pusės pagalvokite ar ne per daug save spaudžiate? Neretai tėvams išsiskyrus, vaikai tampa jų guodėjais ir nepavykus to padaryti jaučiasi dėl to kalti. Kaip suprantu iš Jūsų laiško, panašiai yra ir Jums. Jaučiatės prasta dukra, nes negalite paguosti mamos.  Pagalvokite apie savo jausmus šioje situacijoje, gal paramos ir palaikymo reikia ir Jums ir ne visais gyvenimo momentais galite paguosti kitą?

                      Žmonės ne visada būna aktyvūs, bendraujantys, nesusikaustę. Būna žmonėms nesiseka, jie liūdi ir verkia.  Ir tai yra normalu. Nebėkite nuo savo jausmų, susitikite su jais, supraskite iš kur jie ir kodėl jie čia.  Paleisti praeities įvykius, išgyventi blogus prisiminimus reikia drąsos ir laiko. Tikiu, jog esate drąsi, o ir apsilankiusi pas psichologą  nėra nieko blogo verkti. Neabejoju, jog tikrai rastumėt specialistą, kuris Jus suprastų ir padėtų susigaudyti savo mintyse ir jausmuose.  Šioje situacijoje galbūt padėtų ir mokyklos psichologas ar kita specialistas Jūsų mieste.

Linkiu Jums vidinės stiprybės. Nebijokite jausti, verkti, klysti. Tai žmogiška.  Sėkmės !
atsakytas Vas 25 Laura
×

Sek Tu-ne vienas! Facebook'e!

Palaikyk projektą!

231 klausimų
233 atsakymų
9 komentarų
58,938 vartotojų