Labas, Kristina,
Suprantu, kad situacija sudėtinga ir kelianti daug įvairių emocijų ne tik tavo dukrai, tačiau ir tau. Tačiau tiesa ta, kad vieno teisingo atsakymo nėra, nes kiekvienam įveikti tokio tipo baimę padeda skirtingi būdai. Iš dalies, gydytojos rekomendacija kalbėti prieš veidrodį yra tinkama, nes leidžia išmokti tekstą, tačiau iš kitos pusės gali sukelti ir daugiau nerimo, nes mergaitė gali stebėdama save perdėtai vertinti savo atvaizdą ir galvoti, jog ir kiti mato ją lygiai taip pat besijaudinančią. Iš tiesų elgesio modeliavimas bei mokymasis yra tinkamas šioje situacijoje, tad tavo dukra galėtų tau pačiai ir kitiems šeimos nariams atlikti pristatymų repeticijas, o jūs kartu galėtumėte pasakyti kaip jai sekėsi, tačiau tokiu atveju būtų svarbu vertinti elgesį ne "kaip gerai pasakei", "kaip gražu", tačiau nurodyti konkrečius dalykus, pavyzdžiui, "tavo balsas skambėjo labai įtikinamai, nes labai aiškiai pabrėždavai svarbiausius sakinio akcentus, naudodama intonaciją". Galbūt būtų galima apgalvoti variantą, jog tą patį galėtų atlikti ir su savo klasiokėmis ar klasiokiais, su kuriais gerai sutaria ir jaučiasi rami, saugi.
Taip pat būtų galima pasidomėti viešojo kalbėjimo menu ir subtilybėmis. Atkreipiant dėmesį į konkrečius patarimus mezgant ryšį su auditorija ir formuojant savim pasitikinčio oratoriaus įspūdį. Galbūt tai taip pat padėtų suformuoti didesnį pasitikėjimą savimi. Taip pat būtų verta pasidomėti atsipalaidavimo ir įtampos atpalaidavimo būdais, kurie leistų "nuleisti garą" prieš pat atsiskaitymą. Tai gali apimti tiek kvėpavimą (pavyzdžiui, lėtas kvėpavimas ramina širdį, o ši sulėtėjusiu darbu - smegenis), tiek fizinių pratimų atlikimą (pavyzdžiui, jei sąlygos leidžia, padaryti keletą pritūpimų).
Sėkmės!