Ką man daryti? Mąstau pasitraukti. -
"Tu - ne vienas!" Pagalbos Linija

Esu patyrus ne vieną depresinį epizodą( pasikartojančią su nerimo sutrikimais) Tai kartodavosi kas metai. Susiklostydavo, kad dėl ligos, sunkiai pradėdavo sektis su mokslais, visiškas neveiklumas ir apatija. Tad imdavausi akademines. Akademines atostogas esu paėmusi tris kartus(daugiau man nebegalima) Šie metai paskutiniai. Bėda ta, kad man labai blogai. Sunkiai koncentruoju dėmesį, nebegaliu atlikti paprastų darbų, suprastėjo mąstymas ir t.t, jaučiu chronišką fiziškai jaučiamą nuovargį ir galvos skausmą. Pats svarbiausias dalykas, kad mąstau apie savižudybę. Taip viskas susidėjo, kad nebežinau kaip elgtis. 

Jaučiu spaudimą iš šeimos( jie labai supyks, jei nepabaigsiu) iš kitų aplinkinių ir kreivą dėstytojų požiūrį. Labai dažnai gaunu kandžias užuominas iš jų. Manau dėl to, kad esu ,,ilgai besimokanti,,. Mane slegia ir gėdos jausmas. Be studijų mane neramina ir daug kitų dalykų, susijusiais su skaudžiais išgyvenimais. Jie kiekvienais metais sugrįžta, nors atrodo jau pamiršau. Jei neapsiginsiu, studijų sustabdyti jau nebegaliu, man grės skola. Prasidės finansinės problemos, aplinkinių nepasitenkinimas ir engimas. Nemanau, kad galėsiu tai ištverti. Mano galvoje sumaištis. Manau, kad blaiviai nebemąstau. Vienintelė mano matoma išeitis, tai savižudybė. Tačiau, norėčiau paklausti ar yra dar koks kelias?

paklausė Geg 9 Depresija Nesvarbu

1 Atsakymas

Labas,

Ačiū Tau už tokį atvirą ir nuoširdų laišką. Džiaugiuosi, kad jausdama viduje tokią sumaištį ir pasimetimą, Tu visgi atradai jėgų mums parašyti. Tavo žodžiai išties pilni nevilties ir skausmo, tačiau aš tikiuosi, kad mūsų pokalbis Tau atneš šiek tiek vilties ir nusiraminimo.

Pastebiu, kad šiuo metu esi užstrigusi slogiame rate, tamsoje, kad sunku suvokti savo galimybes, kad greitai užkerti sau kelią jau nuspėdama pačius baisiausius ateities scenarijus (skola, finansinės problemos, aplinkinių spaudimas ir nepasitenkinimas). Tai vienas iš depresijos bruožų – ateitį nuspalvinti tamsiausiomis spalvomis, nepalikti nei kruopelytės vilties ar mažiausios properšos šviesai. Tad Tavo depresijos paveiktas ateities suvokimas nėra adekvatus. Svarbu išgyvenant šias tamsias akimirkas nesistengti užbėgti įvykiams už akių, priešingai, išbūti šią akimirką. Tikiu, kad baisu, kad skauda, kad kyla nerimas, bet visa tai praeis, tik reikia išlaukti. O bet koks laukimas neprailgsta, kai nesi vienas, kai šalia turi kažką, kas Tave palaiko. Leisk norinčiam būti šalia, tiesiog jam ar jai būti, netgi jeigu Tave tas žmogus ar žmonės nervins, tai visada bus geriau, nei užsidarymas savyje su savo skausmu.

Todėl skaudu girdėti, kad Tu jautiesi nesuprasta ir atstumta. Tačiau noriu pabrėžti, kad tai tas pats klastingas depresijos bruožas – realybės iškreipimas. Sergantįjį depresija dažnai kamuoja sunkus jausmas, kad niekas jo nesupranta, kad netgi dar baisiau – teisia ir smerkia. Žinoma, visada atsiras tokių, kurie galbūt nesupras, ką Tu išgyveni, neįvertins Tavo kasdienės kovos, tačiau didžioji dauguma Tau artimų žmonių norės geranoriškai padėti. Todėl itin svarbu suvokti, kad tai ad tai nėra realybė, o liga (depresija), kuri Tave klaidina ir baugina įtikinėdama, kad aplinkiniai į Tave „kreivai“ žiūri, kad jie nuolatos kažko iš Tavęs tikisi, kad tik pasiekusi kažkokių rezultatų, būsi jų įvertinta.  

Kadangi Tu pasakoji, kad tai jau pasikartojantys depresijos epizodai, svarstau, ar jau esi ieškojusi sau pagalbos? Ar kreipeisi į šeimos gydytoją ar psichologą? Ar Tavo šeima supranta, kas darosi Tavo viduje, ar esi kam nors atvirai apie tai pasipasakojusi? Dabar be galo svarbu nepasilikti vienai, nes vienatvėje depresija tik dar labiau kerosis ir įgaus dar daugiau galios. Džiugu, kad mums parašei, bet dabar svarbiausia, kad turėtum pastovų artimą žmogų ar specialistą šalia. Nors išgyvenant sunkumus pertraukos gyvenime yra labai svarbios, visgi, pats laisvas laikas nuo mokslų ar darbo savaime Tavo ligos neišgydys, svarbi yra tikslinga pagalba iš profesionalų ir artimųjų.

Taip pat, tas faktas, kad depresija užeina epizodais, irgi reiškia, kad tie epizodai turi ir pabaigą. Niekada neužmiršk, kad Tu jau išgyvenai ankstesnius sunkius momentus, todėl Tu gali išgyventi ir šitą. Nors depresijos metu gyvenimas gali atrodyti be galo bauginantis, nebepakeliamas, kelti fizinį skausmą, visgi jis turi tą privalumą, kad visa tai praeis, palengvės, kai tuo tarpu mirtis nubraukia visas galimybes pasijausti geriau ir nebepalieka kelio atgal.

Taip pat, pamini Tavo gyvenime patirtus skaudžius išgyvenimus. Jie taip pat, tarsi koks inkaras Tave gali tempti žemyn, ypatingai prasidėjus depresijos epizodams, todėl svarbu palengvinti tą inkarą – su psichologo ar psichoterapeuto pagalba iškalbėti Tave slegiančias traumas, taip jų palengva atsikratant ir palengvinant savo emocinį bagažą.  

Vienas iš būdų suvaldyti depresiją yra leisti jai išsikvėpti per pokalbį, per rašymą, per knygų skaitymą. Žinau, kad tai pačios ligos neišgydo, bet labai padeda su ja kovojant, suteikia nors akimirkas atokvėpio nuo skausmo ir nerimo, pakol tos akimirkos nepastebimai pradeda ilgėti, o depresija menkėti.

Noriu pasidalinti mintimis iš neseniai skaitytos knygos apie depresiją ir savižudybę. Autorius yra Matt Haig, o knyga vadinasi „Reasons to Stay Alive“ („Priežastys, dėl kurių verta gyventi“). Knygoje autorius pasakoja, kaip jis pats išgyveno savo sunkiausius depresijos ir nerimo epizodus. Jis kalba apie tai, kaip netgi pačiomis tamsiausiomis akimirkomis jį išgelbėjo artimo žmogaus buvimas šalia, kaip su laiku jo depresijos epizodai trumpėjo ir kad kai buvo arti savižudybės, jis visgi pasirinko gyvenimą ir niekada to nesigailėjo. Taip pat, jis teigia, kad depresija visada yra už Tave mažesnė, ji visais įmanomais būdais bandys pasirodyti didesnė, tarsi ji valdo Tavo gyvenimą, bet tai ne tiesa (kaip vėlaus vakaro šešėliai numeta ilgus net ir mažiausių akmenukų šešėlius). Jis duoda labai tikslią metaforą – depresija, tai kaip juodas debesis, o Tu – tai pats dangus ir visa jo platybė, ir nors debesis gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti didelis ir baugintis, tačiau jis tik visai mažytis kamuoliukas palyginus su beribiu dangumi – Tavimi.

Kas man Tavo laiške teikia džiaugsmo ir vilties yra Tavo gebėjimas atpažinti, kad su Tavimi vyksta kažkas negero, kad tai ne Tu, kad tai tavo liga, kuri kasdien Tave verčia jaustis fiziškai išvargusia, apatiška, tai Tavo liga kelia tavyje nepagrįstą gėdos jausmą ir neviltį – Tu nesi Tavo liga.

Taigi, pabaigai, noriu pasakyti, kad dabar, kai labiausiai jautiesi pažeidžiama, būtent dabar ieškotum profesionalo pagalbos, kad leistum šeimai Tavimi rūpintis, kol Tu išbūsi šį epizodą, kad Tau nereikia nieko įrodyti nei tėvams, nei aplinkiniams, kad sergant nereikia jaustis dėl to kaltai. Ateitis šią akimirką gali atrodyti nepakeliama, tamsi, bet atmink, kad tai ligos iškreiptas veidrodis, tai ne realybė.

Stiprybės Tau išlaukiant praslenkant Tavo tamsiam debesiui.

Šiltai,

Vilda

atsakytas Geg 12 Vilda
×

Sek Tu-ne vienas! Facebook'e!

Palaikyk projektą!

151 klausimų
154 atsakymų
6 komentarų
12,597 vartotojų