Sveiki, mano klausimas gana bendrinio pabūdžio. Nenoriu labai išsiplėsti, bet jaučiu, jog gyvenime vėl klimpstu į tą juodą juodą duobę, vadinama depresija. Kodėl vėl? Manau, kad sirgau kažkokios formos depresija prieš ketverius metus. Tada sugebėjau iš jos išlipti, bet nežinau ar sugebėsiu dabar. Jei trumpai, apie tai, kas buvo tada.
Buvau abiturientė, patyriau daug streso, nes norėjau įstotį į privatų universitetą, o ten, kad gauti bent dalinį finansavimą, reikia egzaminus išlaikyti labai gerai. Visuomet buvau veikli, tad ir abitūroje mano dienos būdavo užimtos nuo ryto iki vakaro, nuo pirmadienio iki šeštadienio. Namuose taip pat patirdavau begale stresto, kadangi tėvai nuolat pykosi labai smarkiai, tėtis girtavo, mačiau kaip kentėjo mama. Žinojau, kad mama turi kitą vyrą. Jaučiausi vieniša, niekam negalėjau šito pasakoti, na bent detaliai, kaip iš tiesų buvo. Turiu vyresnę sesę ir brolį, bet jaučiausi taip, kad turiu viską įveikti viena, negaliu jiems pasakoti, nes jie turi savų problemų. (Galiausiai tėvai išsiskyrė, mama paliko tėtį vos tik man baigus mokyklą, turbūt tik to ir laukė). Naktimis miegodavau po 4-5valandas, sunkiai užmigdavau, pabusdavau labai anksti, nebegalėdavau užmigti. Visos veiklos nebeteikė džiaugsmo, niekur nenorėjau eiti iš namų, sunkiai versdavausi kažką daryti. Jaučiuosi vieniša, lyg manęs niekas nesuprastų, visuomet būdavau liūdna, galvoje sukosi labai juodos mintys, kurias net baisu prisiminti. Viešumoje apsimesdavau, kad viskas gerai, kad aš laiminga, visada buvau apsupta draugų. Atstūmiau ir susipykau su nemažai žmonių, kadangi apsimetinėjimas laiminga ir apskritai bendravimas atimdavo labai daug jėgų, o aš ir apskritai tų jėgų neturėjau, visada buvau pavargusi. Sutriko mąstymas, atmintis, atrodo, kartais nesugebėdavau atsakyti net į klausimus, kurių atsakymai aksiomos. Turiu omeny, tokio lygio klausimus, kaip kiek bus 2x2. Kartais painiodavau realybę su nerealybe, manydavau, kad išsigalvoju žmones. Netekau daug svorio. Iš pradžių, negalėdavau valgyti, nes pavalgius supykindavo ir tai nebuvo psichologinis veiksnys, nes jaučiausi labai liekna, dėl svorio nekompleksavau. Atrodė, kad organizmas atmeta maistą. Vėliau praktiškai mečiau valgyti, nes tiesiog nebūdavo apetito, nesijausdavau alkana. Kai visiškai palūžau, nesugebėdama atlikti užduoties vienam konkursui, supratau, kad kažkas negerai. Pradėjau skaityti apie depresiją, suradau labai daug požymių, supratau, kad kiekvienam iš jų sugalvodavau pasiteisinima, kad įtikinčiau, jog viskas su manimi ok, jog taip ir turi būti, dėl to viską ir ignoravau šitiek laiko. Pradėjau kovoti su kiekvienu iš simptomų, pasakiau sau, kad jei artimiausiu metu man nepradės gerėti, kreipsiuos pagalbos, kadangi jaučiausi pakankamai stipri viską įveikti. Po truputį, man gerėjo, labai daug dirbau su savimi ir po ilgo proceso vėl pasijaučiau laiminga ir normali. Neprireikė psichologų pagalbos, neprireikė medikamentų.
Jaučiu, kad dabar vėl puolu į šią prarają, tik priežastys visai kitos ir aš nebesijaučiu tokia stipri. Ir dar nėra taip blogai. Vis dar miegu ir valgau gerai. Bet bijau, kad pablogės. Stengiuosi kovoti su šia būsena, bet pagerėja tik laikinai. Mano klausimas: ar verta kreiptis į specialistą? Ar galite konkrečiai įvardinti, kuo jis/ji man padėtų? Koks gydymas? Ar įmanomas be medikamentų?
Dabartinė mano situacija tokia, kad nesugebu nieko. Nematau gyvenimo prasmės, neeturiu jokios motyvacijos. Tai trukdo dirbti, tai trukdo asmeniniams santykiams. Pridursiu, kad neturiu savižudiškų minčių. Kartais pagalvoju, kad norėčiau numirti, na gana dažnai, bet tikria nežadu nusižudyti, nekuriu apie tai planų. Apskritai, negalėčiau to padaryti, ne dėl to, kad bijau, man tiesiog tai nepriimtina. Iš anksto ačiū.