"Tu - ne vienas!" Pagalbos Linija

Sveiki, mano klausimas gana bendrinio pabūdžio. Nenoriu labai išsiplėsti, bet jaučiu, jog gyvenime vėl klimpstu į tą juodą juodą duobę, vadinama depresija. Kodėl vėl? Manau, kad sirgau kažkokios formos depresija prieš ketverius metus. Tada sugebėjau iš jos išlipti, bet nežinau ar sugebėsiu dabar.  Jei trumpai, apie tai, kas buvo tada.

Buvau abiturientė, patyriau daug streso, nes norėjau įstotį į privatų universitetą, o ten, kad gauti bent dalinį finansavimą, reikia egzaminus išlaikyti labai gerai. Visuomet buvau veikli, tad ir abitūroje mano dienos būdavo užimtos nuo ryto iki vakaro, nuo pirmadienio iki šeštadienio. Namuose taip pat patirdavau begale stresto, kadangi tėvai nuolat pykosi labai smarkiai, tėtis girtavo, mačiau kaip kentėjo mama. Žinojau, kad mama turi kitą vyrą. Jaučiausi vieniša, niekam negalėjau šito pasakoti, na bent detaliai, kaip iš tiesų buvo. Turiu vyresnę sesę ir brolį, bet jaučiausi taip, kad turiu viską įveikti viena, negaliu jiems pasakoti, nes jie turi savų problemų. (Galiausiai tėvai išsiskyrė, mama paliko tėtį vos tik man baigus mokyklą, turbūt tik to ir laukė). Naktimis miegodavau po 4-5valandas, sunkiai užmigdavau, pabusdavau labai anksti, nebegalėdavau užmigti. Visos veiklos nebeteikė džiaugsmo, niekur nenorėjau eiti iš namų, sunkiai versdavausi kažką daryti. Jaučiuosi vieniša, lyg manęs niekas nesuprastų, visuomet būdavau liūdna, galvoje sukosi labai juodos mintys, kurias net baisu prisiminti. Viešumoje apsimesdavau, kad viskas gerai, kad aš laiminga, visada buvau apsupta draugų. Atstūmiau ir susipykau su nemažai žmonių, kadangi apsimetinėjimas laiminga ir apskritai bendravimas atimdavo labai daug jėgų, o aš ir apskritai tų jėgų neturėjau, visada buvau pavargusi. Sutriko mąstymas, atmintis, atrodo, kartais nesugebėdavau atsakyti net į klausimus, kurių atsakymai  aksiomos. Turiu omeny, tokio lygio klausimus, kaip kiek bus 2x2. Kartais painiodavau realybę su nerealybe, manydavau, kad išsigalvoju žmones. Netekau daug svorio. Iš pradžių, negalėdavau valgyti, nes pavalgius supykindavo ir tai nebuvo psichologinis veiksnys, nes jaučiausi labai liekna, dėl svorio nekompleksavau. Atrodė, kad organizmas atmeta maistą. Vėliau praktiškai mečiau valgyti, nes tiesiog nebūdavo apetito, nesijausdavau alkana. Kai visiškai palūžau, nesugebėdama atlikti užduoties vienam konkursui, supratau, kad kažkas negerai. Pradėjau skaityti apie depresiją, suradau labai daug požymių, supratau, kad kiekvienam iš jų sugalvodavau pasiteisinima, kad įtikinčiau, jog viskas su manimi ok, jog taip ir turi būti, dėl to viską ir ignoravau šitiek laiko. Pradėjau kovoti su kiekvienu iš simptomų, pasakiau sau, kad jei artimiausiu metu man nepradės gerėti, kreipsiuos pagalbos, kadangi jaučiausi pakankamai stipri viską įveikti. Po truputį, man gerėjo, labai daug dirbau su savimi ir po ilgo proceso vėl pasijaučiau laiminga ir normali. Neprireikė psichologų pagalbos, neprireikė medikamentų. 

Jaučiu, kad dabar vėl puolu į šią prarają, tik priežastys visai kitos ir aš nebesijaučiu tokia stipri. Ir dar nėra taip blogai. Vis dar miegu ir valgau gerai. Bet bijau, kad pablogės. Stengiuosi kovoti su šia būsena, bet pagerėja tik laikinai. Mano klausimas: ar verta kreiptis į specialistą? Ar galite konkrečiai įvardinti, kuo jis/ji man padėtų? Koks gydymas? Ar įmanomas be medikamentų? 

 Dabartinė mano situacija tokia, kad nesugebu nieko. Nematau gyvenimo prasmės, neeturiu jokios motyvacijos. Tai trukdo dirbti, tai trukdo asmeniniams santykiams. Pridursiu, kad neturiu savižudiškų minčių. Kartais pagalvoju, kad norėčiau numirti, na gana dažnai, bet tikria nežadu nusižudyti, nekuriu apie tai planų. Apskritai, negalėčiau to padaryti, ne dėl to, kad bijau, man tiesiog tai nepriimtina.   Iš anksto ačiū.

paklausė 2018 Bal 23 Depresija Viktorija

1 Atsakymas

Labas Viktorija,

Skaitau Tavo laiškutį ir stebiuosi, kiek daug pas Tave stiprybės, ryžto ir kantrybės. Labai džiaugiuosi, kad viską stengdamasi išspręsti pati, galų gale leidai sau kreiptis pagalbos į specialistus. Tai pirmas žingsnis didesnės pagalbos sau link. Savo laiške labai nuosekliai ir aiškiai dėlioji mintis, analizuoji save, ieškai pagalbos būdų, o  atradusi juos -  dirbi su savimi. Tai rodo, kad gebi puikiai spręsti problemas ir turi vidinės energijos.

Iš Tavo laiško suprantu, kad esi patyrusi daug streso ir vidinės įtampos: išgeriantys ir besipykstantys tėvai, Tau nepadedantys brolis ir sesuo, sau keliami aukšti reikalavimai, neturėjimas su kuo pasikalbėti, apsimetinėjimas laiminga, visa tai Tave stipriai išvargino ir nenuostabu, kad Tavo širdyje visko prisikaupė ir pradėjo maišytis realybė su neralybe, buvo sunku atsakyti net į paprasčiausius klausimus, susipykai su daugeliu žmonių, ilgainiui dingo apetitas ir suprastėjo miegas. Todėl labai džiaugiuosi, kad atradai būtų, kaip sau padėti. Tačiau skaitant Tavo laišką man pasirodė, kad vengi apie savo išgyvenimus kalbėtis su artimais žmonėmis, pavyzdžiui, su artimais draugais. Galbūt turi draugę, kuri Tave supranta ir galėtų Tave išklausyti. Kartais užtenka artimo žmogaus palaikymo ir išklausymo, kad gyvenimas pasidarytų šviesesnis. Puiku, kad stengiesi viską įveikti pati, tai rodo, kad esi labai savarankiška, tačiau vertėtų neatmesti ir artimų žmonių pagalbos. Tuomet būtų lengviau siekti savo asmeninių tikslų ir Tavo tarpusavio santykiai su Tau artimais žmonėmis taptų gilesni ir artimesni. O kai jaučiamas palaikymas iš šono, tai ir gyvenimo sunkumai bei užsibrėžti aukšti tikslai pasidaro lengviau pasiekiami. 

Minėjai, jog šiuo metu vėl jauti, kad situacija sunkėja ir artinasi nemaloni vidinė būsena. Todėl džiaugiuosi, kad anksti tai pastebėjai ir kreipiesi į mus. Aišku galima bandyti vėl susitvarkyti vienai, tačiau kelias sunkesnis ir tamsesnis, ar ne? Jau tai esi praėjusi ir žinai. Todėl labai naudinga kreiptis į specialistą anksčiau nei situacija tampa sunkiai valdoma. Tad atsakymas į Tavo klausimą "ar verta kreiptis į specialistą?" yra TAIP. Atsakymas į kitą Tavo klausimą "Ar galite konkrečiai įvardinti, kuo jis/ji man padėtų? Koks gydymas? Ar įmanomas be medikamentų? ​skambėtų taip: jei kreipsiesi kuo greičiau, kada Tavo būsena dar nėra labai suprastėjusi, tuomet medikamentų neprireiktų, užtektų konsultacijų su psichologu ir grupinių užsiėmimų, kuriuos rekomenduotų psichologas. Pirmoje konsultacijoje specialistas įvertintų Tavo savijautą ir su Tavimi aptartų, kokia kryptim nori judėti, kokie Tavo lūkesčiai ir poreikiai, pateiktų Tau savo rekomendacijas ir jei norėtum tęsti darbą kartu, dirbtumėte ties Tavo būsenos pagerinimu. Konsultacijos ir užsiėmimai padėtų Tau geriau pažinti save, kaip reaguoji stresinėse situcijose; kokie elgesio modeliai Tau trukdo siekti tikslų, o kurie padeda; išmoktum valdyti stresą ir savo būsenas, pažintum savo mąstymo būdą ir galėtum jį kontroliuoti. Tad bet kokiu atveju specialisto pagalba Tau būtų tik į naudą.

Tikiuosi mano laiške rasi atsakymus į savo klausimus ir jie bus Tau naudingi. Linkiu Tau sėkmės ir neišblėstančio ryžto!

Šiltai,

Ramvydė

atsakytas 2018 Bal 29 Ramvydė
×

Sek Tu-ne vienas! Facebook'e!

Palaikyk projektą!

566 klausimų
569 atsakymų
10 komentarų
173,916 vartotojų