Labas,
Ačiū, kad mums parašei, kad pasidalinai savo mintimis ir jausmais. Tu pasakoji, kad jautiesi liūdna ir kad nežinai kodėl ir kas su Tavimi darosi, ir kas skaudžiausia, kad sunku apie tai kalbėtis su kitais ir ieškoti pagalbos. Todėl džiaugiuosi, kad parašei šitą laišką – tai jau didelis žingsnis ieškant sau pagalbos.
Kartais taip jau yra, kad kuo labiau žmogus prislėgtas ir kuo labiau jam reikalingas bendravimas, tuo labiau jis traukiasi nuo žmonių ir vengia kalbėtis. Nors ir paradoksali, tačiau tokia reakcija yra dažna. Kai išgyveni viduje liūdesį, gali atrodyti, kad atsiverdamas taip tik tapsi dar labiau pažeidžiamas ir kas nors tuo pasinaudos. Tačiau tai nėra visiškai realus situacijos nuspėjimas, greičiau tai yra ne mus gelbėjanti, bet priešingai – mus suparalyžiuojanti savisaugos taktika. Pavyzdžiui, kai susilaužome ranką ar koją, nedelsiant šaukiamės pagalbos dėl to nejausdami gėdos ar baimės, nes žinome, kad tik taip išgyvensime. Tačiau kai problema ne išorėje, o viduje, kai skauda ne ranką, o kažką, ko negali apčiuopti, kai sunku nupasakoti, kas su Tavimi vyksta ir ką Tavo jausmai reiškia, mes traukiamės kuo toliau nuo žmonių, mes vengiame kitą įsileisti vidun. Tačiau kad ir kaip baisu yra prieš žengiant pirmą žingsnį, pradėjus pokalbį visada pasidaro lengviau. Kai skauda viduje, žodžiai yra pirmoji pagalba. Daugiau prarandi ir rizikuoji užsisklęsdama savyje („tėvai nesuprasdami, kas man yra pradeda pykti iš nerimo“).
Būti liūdnam, jaustis prislėgtam yra visiškai sveika ir normali reakcija. Tačiau kad ir kokios liūdesio priežastys, kad ir kokia forma jis pasireiškia, jį reikia išreikšti, reikia jį iškalbėti, nupasakoti, nes su kiekvienu žodžiu jis leisis ir mažės, tarsi ledo luitas išneštas į saulę.
Aš girdžiu, kai tu sakai jog bijai, tačiau vis dėlto nori pradėti kalbėtis, nori artumo, pagalbos, ir tai yra nuostabu. Neapleisk noro užmegzti ryšį, netgi jeigu kartais atrodo baisu būti pastebėtai. Leisk kitam pamatyti savo ar tai šypseną ar liūdesį – tai pirmas pasistūmėjimas bendravimo link.
O kad pasiruoštum pirmam žingsniui ieškant sau pagalbos, pabandyk sau atsakyti į klausimą – ko Tu labiausiai bijai prabylant apie tai, kaip Tu jautiesi? Kas Tave sustabdo ieškant sau pagalbos iš šalies? Pasvarstyk ir užsirašyk šitas baimes ant popieriaus lapo. Tada pabandyk įsivaizduoti – o jeigu kažkas ateitų Tavęs prašyti pagalbos, jeigu tas žmogus sakytų, kad jam liūdna, kad jis sutrikęs ir nežino, ką daryti? Kaip manai, ar tokiu atveju Tavo baimė(s) dėl atvirumo išsipildytų? Pvz., jeigu Tavo užrašyta baimė yra būti atstumtai, ar Tu atstumtum į Tave pagalbos prašantį žmogų? Ką aš noriu tuo pasakyti yra tai, kad mūsų baimės dažnai yra iškreiptos ir mūsų galvoje daug didesnės negu realioje situacijoje.
Jeigu sunku surasti tinkamus žodžius su tėvais, pradėk pokalbį pavyzdžiui su mokyklos psichologu arba gal turi artimą draugą? Nebijok, jeigu pirmą sykį neišsakysi absoliučiai visko, gal paminėsi tik dalį, ką planavai iškalbėti, tai nesvarbu, svarbiausia, kad Tu žengei pirmą žingsnį, antras jau bus lengvesnis.
Kitas būdas – kodėl nepabandžius savo jausmų išrašyti popieriaus lape ir pasidalinti tuo su tėvais? Taip būsi tikra, kad Tavęs niekas nenutrauks kalbant ir Tu galėsi be jaudulio išreikšti visas savo mintis. Tokiu būdu su tėvais užmegsi nuoširdų pokalbį ir kartu sukursite Tau tinkamiausią paramos planą ir taip nebebūsi viena (jeigu reikia, jie Tau padės užsirašyti pas psichologą ar pan.). Taip pat, jie nebebus pikti dėl to, kad Tavęs nesuprato, priešingai, bus atidesni ir taip Tu nebesijausti, kad turi slėpti savo jausmus.
Sakai, kad neina džiaugtis dalykais, kuriuos turi. Viskas išties būtų labai paprasta, jeigu mūsų laimė priklausytų nuo išorinių dalykų, tačiau taip nėra. Nereikia versti save jaustis priešingai negu kaip yra Tavo viduje. Liūdime, vadinasi, kažko trūksta, kažko norime, bet negauname, o gal kažko netekome. Neignoruok to, Tavo jausena Tau bando kažką pasakyti. Išsikalbant Tau pasidarys aiškesnės Tavo liūdesio priežastys ir taip surasti atitinkamas priemones su tuo susidoroti.
Deja, pasakyti ar tau yra depresija ar ne, vieno laiško nepakanka, todėl itin svarbu, kad pasikalbėtum su profesionalu. Psichologas niekada neteis, nebandys Tavęs kažkuo įtikinti, priešingai – priims tave tokią kokia esi. Todėl tikrai padrąsinčiau pabandyti kreiptis pradžiai bent jau pas mokyklos psichologą, o paskui viskas savaime pradės rutuliotis.
Taip pat, jeigu tai jau mūsų jausmai, tai nereiškia, kad mums viskas turi būti dėl jų aišku ir kad turime žinoti diagnozę ir gydymo būdą. Kartais yra visiškai priešingai – mes užsidarę savyje su laiku nustojame atpažinę jų priežastis, dažnai kai jausmais ir mintimis nesidaliname su kitais, išauginame juos dar didesnius ir mus labiau gąsdinančius negu jie yra iš tikrųjų.
Taigi, nuoširdžiai tikiuosi, kad išgirsi mane ir pabandysi užmegzti pokalbį ar tai su tėvais ar kitu artimu žmogumi ir pati taip pamatysi, kaip palengvės Tavo savijauta, kai nebereikės slėptis.
Šiltai,
Vilda