"Tu - ne vienas!" Pagalbos Linija
Prieš metus patekau į reanimacijos skyrių, iš ten mėnesiui paguldė į psichosomatikos skyrių. Nustatė klinikinę depresiją, vėliau, apsilankius pas psichiatrą, paaiškėjo, jog dar ir bipolinis sutrikimas. Esu iš geros šeimos, mokykloje buvau aktyvi ir pavyzdinga, mano ateitis turėjo būt graži ir šviesi, taip visi tikėjosi, bet kasdien jaučiu, kaip mane traukia į dugną, baigiu uždust nuo savo pačios minčių. Šeima ir draugai palaiko, kaip gali, bet matau, kaip jiems baisu, kaip nenori pripažinti. Į mano panikos atakas ir depresinius epizodus reaguoja sakydami, jog pati prisigalvoju ir turiu į viską žiūrėti „pozityviau”. Kasdien klausiu, ar apskritai turiu teisę skųstis, jei esu privelegijuotos visuomenės dalis, juk yra tų, kuriems žymiai blogiau. Nors ir geriu nuotaikos stabilizatorius, per metus mano savijauta pablogėjo, bet bent jau aš pradedu suprasti, jog mano skausmas yra MANO skausmas ir nereikia jo lyginti su kitų išgyvenimais, aš mokysiuos mylėti save ir stengsiuosi gauti reikiamos pagalbos apart vaistų.

Galėtumėte patarti, nuo ko man pradėti? kaip dar galėčiau padėti sau?
paklausė Vas 17 Depresija tukovoji

1 Atsakymas

Sveiki,

Iš viso laiško konteksto jaučiu, kad šiuo metu Jums yra sunku ir nenorite, kad Jūsų būsena, savijautą būtų lyginama su kito asmens savijauta. Minėjote, kad prieš metus atsigulėte į ligoninę ir gavote ne vieną, bet dvi diagnozes, tačiau nuo pat pradžios iš artimųjų ir draugų sulaukiate palaikymo, kurį vertinate.

Laiške perskaitau nusivylimą arba prarastą lūkestį dėl šviesios ateities. Pirmiausia noriu Jus nuraminti ir paskatinti taip greitai savęs „nenurašyti“. Kartais kiek ilgiau trunka sureguliuoti vartojamus vaistus, todėl savijauta taisosi kiek lėčiau. Taip pat greta vaistų rekomenduojama lankytis pas psichologą arba psichoterapeutą tam, kad kartu dirbant, pavyktų prisitaikyti prie savo pasikeitusios situacijos, apsvarstyti ateities planus atsižvelgiant į savo būsenos pokyčius. Metų laikotarpis nėra labai ilgas laiko tarpas žvelgiant iš tolimesnės perspektyvos. Žinoma, aktyviai gyvenant savo gyvenimą, į 12 mėnesių laikotarpį jau imama žiūrėti kiek kitaip. Tad šiuo atveju verta prisiminti posakį: „jeigu negali pakeisti situacijos, pakeisk požiūrį į ją“.

Kaip minėjote, atrodo, kad Jūsų mintys tarsi tampa Jūsų priešėmis („traukia į dugną“), kas tik dar labiau skatina akcentuoti bendro darbo su psichologu naudą. Tokių susitikimų metu būtų galima įvertinti savo minčių realumą, sukurti alternatyvas mintis, dirbti su panikos priepuoliais, kas padėtų įgauti daugiau kontrolės savo kūno ir minčių atžvilgiu. O kol kas pagalvokite, kokiomis situacijomis, ar kokiam minčių turiniui dominuojant, kyla panikos priepuoliai? Iš kokių požymių (fizinių, emocinių) jaučiu, kad artėja priepuolis? Toks savo ligos pažinimas taip pat prisideda prie kuriamo didesnio kontrolės jausmo ir ilgainiui, padeda jausti mažesnius panikos priepuolius.

Labai skatinu ir toliau mokytis save pamilti, save iš naujo pažinti, tai tikrai turės teigiamos naudos. Tai, kad mokykloje buvote aktyvi ir kad dabar ieškote pagalbos, atskleidžia, kad turite vidinių resursų, vidinės energijos siekti pozityviam pokyčiui. Kartais gali būti sunku, kai ne visuomet aplinkiniams pavyksta suprasti, kodėl būtent taip jaučiatės, tačiau svarbu, kad jie bando suprasti. Jeigu norite pagerinti tarpusavio komunikaciją, vertėtų pagalvoti, jeigu nepavyksta susikalbėti žodžiais, galbūt tai būtų įmanoma padaryti kitaip? Pavyzdžiui, kasdien piešiant savo savijautą, ją aprašant ir tai kartu aptarti.

Bipolinis sutrikimas yra vienas labiausiai varginančių dėl didelių savijautos skirtumų (savijauta gali keistis nuo sunkių depresijos epizodų iki labai energingų manijos epizodų). Kaip sau šiuo atveju būtų galima padėti, iš dalies atsakėte pati – reikia ieškoti pagalbos iš šalies (kaip psichologas, psichoterapeutas), mokytis save pamilti, tad esate tinkamame pokyčių kelyje.

Linkiu nepasiduoti,

Odeta

atsakytas Vas 17 Odeta
×

Sek Tu-ne vienas! Facebook'e!

Palaikyk projektą!

136 klausimų
138 atsakymų
6 komentarų
8,651 vartotojų