Labas Aina,
Ačiū už Tavo laišką. Skaitau ir matau, kaip Tau sunku, ir kiek iš Tavęs pareikalauja šios tamsios ir gąsdinančios, bet neatlyžtančios mintys apie beprotystę.
Kaip ir kiekviena baimė, taip ir Tavoji turi turėti priežastį dėl kurios ji susiformavo. Kažkas turėjo įvykti (arba vis dar vyksta), kas Tavyje sukėlė šitą jausmą. Žinau, kad ne visada lengva pasakyti sau kodėl jautiesi taip kaip jautiesi, tačiau viskam yra priežastis, ir tik prisikasusi prie savo baimės šaknų, galėsi ją suvaldyti. Todėl pasvarstyk ir sau atsakyk, kada pradėjo formuotis šios mintys? Ar jos sutapo su tam tikrais įvykiais Tavo gyvenime? Taip palengva atkurk savo minčių ir jausmų eigą iki tos pirmos akimirkos, kai Tau toptelėjo ši mintis ir taip bus aiškiau kodėl Tu taip jautiesi dabar.
Sakai, kad jautiesi esanti blogas žmogus, nes savo fantazijoje išprotėjus Tu padarai kažką labai baisaus? Kas man užkliūva šitame Tavo pasisakyme yra Tavo kaltės ir atsakomybės jausmas dėl savo minčių. Tačiau tai pademonstruoja absoliučiai priešingą blogiui savybes – Tavo vidinę sąžinę, gerumą ir rūpestį. Šiame kontekste man labiausiai rūpėtų Tavo gerovė. Liaukis nekentusi savęs dėl to, kaip Tu jautiesi, tai tas pats, kas neigtum save, savo mintis ir emocijas. Tavo mintys, kad ir kokios baisios jos Tau atrodytų, yra be galo svarbios ir Tau bando kažką pasakyti, todėl neignoruok jų, o priešingai - pažvelgti atidžiauti į tai, ką jos Tau bando pasakyti.
Aš jaučiu, kad Tavyje susikaupę visas liūnas įtampos, kad jau ir sąmonės šonai pradeda braškėti, nebesugeba išlaikyti tų be galo stiprių ir intensyvių jausmų. Jie vis grasina prasiveržti visa jėga, nusiaubti Tavo protą, užpilti ir jį aptemdyti, o tada jau atsitiks Tavo nuomone patys baisiausi dalykai.
Ar žinai kodėl kartais žmonės tarsi netenka proto? Tai atsitinka tuomet, kai jų gyvenime įvyksta trauma, sunkus sukrėtimas, nelaimė. Kartais tai būna taip sunku suprasti ir pernešti, kad mūsų protas tarsi aptemsta, tarsi perdegęs kompiuteris išsijungia. Tavo mintys, kad Tu neteksi proto, gali reikšti, kad Tu artiniesi prie tos linijos, kai nebeišgalėsi pakelti to, kas vyksta Tavo gyvenime.
Taigi, miela Aina, Tavo baimė Tau bando kažką pasakyti, ji Tau siunčia patį garsiausią signalą, kad atkreiptum dėmesį į tai, kas Tavyje darosi: kodėl prisikaupę tiek grėsmingų emocijų, kas jas kursto ir kodėl jos kaupiasi? Baimė yra simptomas, kuris Tau signalizuoja apie susidariusią problemą.
Nors pažvelgti baimei į akis nėra lengva, tačiau tai tiesiausiais kelias į problemos centrą. Bet nesileisk į tokią kelionę viena, susirask bendrakeleivį (juo gali būti ir psichologas) išsikalbėk, įsileisk oro ir šviesos į vidų. Mūsų didžiausios baimės klęsti tamsoje ir vienatvėje, jos tuo minta. Geriausia, kai bandai pažiūrėti joms į akis ne viena, ir šviesoje, nes tada jos iškart pradeda palengva nykti ir tirpti.
Aš džiaugiuosi, kad parašei ir tikiuosi, kad Tavo baimė, priešingai tam, ko Tu bijai įvykstant, nukreips Tave pozityvia linkme – su pagalba pažvelgti į tikrąsias Tavo baimę kurstančias priežastis. Aš jaučiu, kad Tu esi labai arti ne prie beprotystės, o savęs atradimo ribos.
Stiprybės Tau.
Šiltai,
Vilda