"Tu - ne vienas!" Pagalbos Linija
Esu mokytoja. Kaip galėčiau padėti vaikui tokioje situacijoje?
paklausė Sau 6 Depresija Vigita

1 Atsakymas

Geriausias atsakymas
Miela Vigita,

Visų pirma, noriu pasidžiaugti Tavo geraširdiškumu ir neabejingumu kito skausmui. Nors situacija ir slegianti, Tavo noras padėti savo mokiniui yra be galo gražus ir tikrai sveikintinas.

Nors užduotis ir nelengva, tikiu, kad šalia esančio žmogaus pagalba, nesvarbu kokio dydžio ar kokia forma, visada palieka tik teigiamą ir gydantį pėdsaką to žmogaus sąmonėje.

Amerikiečių psichiatras David‘as Kessler‘is parašė knygą apie patirtis dirbant su žmonėmis, kurie patyrė dideles netektis. Jo knygoje yra viena labai panaši istorija į Tavo. Jo pacientas buvo mokytojas, kurio mokinys netikėtai neteko savo tėčio. Mokytojas tą berniuką neblogai pažinojo ir jie buvo prieš tai užmezgę draugišką ryšį. Tačiau po šios netekties, mokytojas nežinojo, kaip elgtis. Jam atrodė, kad berniukas dabar tikrai nenori apie tai kalbėtis, kad jam jau ir taip suteikta pakankamai pagalbos, tad geriau nesikišti. Mokytojui atrodė, kad jeigu berniukas norės, jis pats pradės pokalbį ir reikalui esant paprašys pagalbos. Tačiau laikas ėjo, berniukas pagalbos taip ir neprašė, netgi priešingai, užsidarė ir vengė mokytojo. Po kelerių metų, kai jie vėl atsitiktinai susitiko (vaikinas jau buvo baigęs mokyklą), mokytojas suskubo klausti, kaip jis laikosi. Vaikinas ilgai netrukus su kartėliu jam tarstelėjo, kad tada, kai jam labiausiai reikėjo dėmesio ir šilto žodžio, mokytojas nuo jo nusigręžė, ir jam dėl to buvo labai sunku. Situacija abiem buvo labai sunki, mokytojas manėsi besielgiąs teisingai palikti berniuką ramybėje, bet kaip paaiškėjo, tai buvo priešingai tam, ko berniukui iš tikrųjų reikėjo.

Taigi, Tu esi tikrai teisingame kelyje norėdama mokiniui ištiesti pagalbos ranką. Nesvarbu kokio amžiaus žmogus, tačiau dažnai patyrus netektį, o ypač vaikui netekus pačių svarbiausių žmonių jo gyvenime, jis nemoka arba negali prašyti pagalbos. Jeigu mums tas žmogus rūpi, mes turime jam suteikti tą pagalbą jam jos nereikalaujant. Pagalba aš neturiu galvoje gilius psichologinius pokalbius, bet priešingai, paprastą buvimą šalia, taip parodant, kad tau rūpi to žmogaus savijauta.

Kaip tai padaryti? Paprasčiausiai esant tinkamam momentui po pamokos paklausti vaiko, kaip jis laikosi. Pasakyti, kad esi šalia, jeigu tik jam kažko reikia, ar jis nori pasikalbėti. Didelė tikimybė, kad vaikas iš pradžių į tai visiškai nereaguos, gal net bus šiurkštus ir atstums Tave. Tačiau nenuleisk rankų, ar tai būtų išorinis šaltumas ar grubumas, nei viena nei kita nėra nukreipta prieš Tave asmeniškai. Po gedulo atsigavę žmonės dažniausiai prisipažįsta, kad jiems didžiausia parama buvo tie žmonės, kurie nenusisuko netgi, kai gedintis žmogus juos atstūmė, kai jie vis ar tai paskambindavo, ar užsukdavo aplankyti, nors trumpam, nors ir daug nieko nepasakant.

Taipogi, kodėl retkarčiais neužsukus jo aplankyti į namus. Kad ir nedidelis gestas kaip paprasta dovanėlė ar nors dešimties minučių pasėdėjimas su juo kartu namie, jam gali daug ką reikšti, nes tai parodys, kad jis nėra vienas.  

Jeigu žinai, kokie yra vaiko pomėgiai, gabumai, pasistenk padėti jam juos lavinti, nes veikla jam gali padėti lengviau ištverti šią skaudžią dvigubą netektį. Jeigu planuojami susiję būreliai ar ekskursijos, paragink jį, jeigu reikia pastūmėk reikiama linkme, padėk praktiškai, pvz, jeigu jis neturi kaip nusigauti į kokias nors treniruotes, gal Tu gali jį pavėžėti ar panašiai.

Galiausiai, gali pabandyti užmegzti ryšį su jo artimaisiais ar globotojais. Ypač vaikų atveju, svarbu, kad tie kurie juo rūpinasi, dalintųsi savo mintimis ir pastebėjimais tarpusavyje, nes taip bus sudarytas veiksmingesnis paramos planas.  

Bet tikriausiai svarbiausiai yra būti savimi, nebijoti pradėti pokalbio ir neprarasti vilties, net jeigu atrodo, kad vaikas į Tave nereaguoja. Tavo žodžiai dabar gal ir neturės staigaus ir akivazdaus poveikio, tačiau, pagalba gedinčiam yra ilgalaikis procesas, reikia tikėti, kad kiekvienas guodžiantis gestas po kruopelę supils žmoguje vidinės stiprybės kalną, į kurį jis viena dieną galės atsiremti. Tai ir yra tikroji ir veiksminga pagalba.

Linkiu Tau kuo didžiausios stiprybės.

Šiltai,

Vilda
atsakytas Sau 6 Vilda
patvirtintas Sau 6 Odeta
×

Sek Tu-ne vienas! Facebook'e!

Palaikyk projektą!

145 klausimų
148 atsakymų
6 komentarų
10,558 vartotojų