"Tu - ne vienas!" Pagalbos Linija

Pauglystėja patyriau žiauriass patyčias, buvau beveik davestas iki beprotybės, keletą kartų sapnavau, kaip sušaudžiau visą klasę. Kas baisiau, man tie sapnai be galo tada patiko, laimė, kad neturėjau šautuvo. Šitą pasakoju, nes tada kažkas manyje užgeso, aš tapau tarsi tuščias, manęs beveik niekas nedomina, gėdos jausmas dingo visiškai, apie meilę net nešneku, imtymiausias momentas buvo klasiokės plunksnakotis, susmeigtas man į nugara po kokių trisdešimties dūrių, ir aš nejuokauju. Buvau ne viena kartą pavadintas psichopatu, iš dalies sutinku su tuo, bet man tas nepatinka. 

Nuo viso to jau praėjo laiko, bet tuštuma nedingsta, vienatvės jausmas nepadeda. Dar jaučiu, kad manyje yra kažkas likę, bet ir tai nedaug, gal ką patartumėte?

paklausė 2018 Sau 6 Kita Edvardas

1 Atsakymas

Labas,

Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad nepaisant sunkių išgyvenimų, ieškai pagalbos ir nori pakeisti savo situaciją. Ačiū, kad jais daliniesi ir nelieki vienas!

Natūralu tokioje situacijoje išgyventi daug įvairių jausmų, kurių gausa gali varginti tiek mintis, tiek kūną. Kaip minėjai, šie išgyvenimai beveik privedė prie beprotybės, tad galima daryti prielaidą, jog tuo metu išgyvenai daug įvairių ir intensyvių jausmų. Toks nuolatinis sunkių jausmų išgyvenimas vargina psichiką, todėl aktyvuojami įvairūs gynybos mechanizmai. Vienas iš jų – asmuo nustoja „jausti“ jausmus. Žinoma, pasitaiko fiziologinių jausmų išraiškos apraiškų, tokių kaip padažnėjęs širdies ritmas, kvėpavimas ir pan., tačiau šie požymiai nebūna priskiriami ir suvokiami kaip jausmų išgyvenimo dalis. Tad natūralu, kad po kurio laiko tavo emocijos tarsi „užsiblokavo“, o kitiems atrodai šaltas ir bejausmis. Tačiau tai nėra biologinio pakitimo pasekmė – psichopatiškumas susiformuoja vaikui vystantis prieš gimimą, tad panašu, kad emocinė nejautra tapo būdu išgyventi sudėtingą situaciją.

Kadangi nematau tavo amžiaus ir yra sudėtinga numatyti ar patyčių situacija tau vis dar aktuali, noriu paminėti, kad niekas neturi teisės iš tavęs tyčiotis ir patyčių situaciją įmanoma pakeisti. Bet tam reikės daug laiko ir pastangų. Svarbiausia ieškoti aplinkinių pagalbos ir būti drąsiam jos ieškant. Tačiau, jei patyčios jau liko praeityje, domėjimasis apie jas gali padėti susigaudyti savyje ir savo patirtyje. Pavyzdžiui, galima skaityti knygą S. Harris „Bullying: The Bullies, the Victims, the Bystanders“. Supratimas kas nutiko, dėl ko tai nutiko leidžia suvokti kas toje situacijoje labiausiai žeidė, skaudino, o taip pat numatyti galimas susitaikymo su praeitimi alternatyvas. Iš tiesų patyčių patirtis skaudžiai paliečia tolimesnį gyvenimą ir įgytų žaizdų gydimas užtrunka ilgą laiką. Kai įsisąmoninsi kas labiausiai skaudino toje situacijoje (pavyzdžiui, beviltiškumo jausmas situacijoje skatino jaustis menku, nevykėliu) atsiras erdvės pajusti kas šiandien dienoje skaudina ir skatina toliau naudoti išmoktus gynybos mechanizmus (pavyzdžiui, kai tavo nuomonės nepaisymas gali iššaukti beviltiškumo jausmą, kuris nėra įsisąmonintas, tačiau jis paskatina tavo aštrią reakciją į tai, kas vyksta, staigų pasitraukimą iš jos ir pan.). Tai leis suprasti kuria kryptimi reikėtų toliau dirbti su savimi (pavyzdžiui, galbūt būtų galima skaityti savipagalbos knygas, galbūt kreiptis konsultacijų į psichologą ar psichoterapeutą).

Natūralu, kad emocijų nejutimas gali apsunkinti bendravimą su kitais dėl įvairių priežasčių. Emocijas sudaro trys komponentai, kurie susiję tarpusavyje: fiziologiniai požymiai, išraiška ir sąmoningas supratimas kas su tavim vyksta. Kai vieno iš šių komponentų nėra, kiti du egzistuoja ir toliau, tačiau sąmoninga psichikos dalis to neapdoroja. Todėl emocijų pajautimo, išgyvenimo galima išmokti. Tačiau sunku suprasti ar esi nejautrus tik sau, ar tai liečia ir kitus (pavyzdžiui, nesupranti kodėl kitas liūdi, tau atrodo, kad liūdėti dėl kažko yra kvaila ir pan.). Tačiau pirmiausia, reikėtų domėtis emocijomis – kokių jų yra, kokios jos yra ir kaip jos vadinasi. Iš tiesų, „jausmažodžių“ žodyno išplėtimas tau leis geriau įvardinti jaučiamus savo išgyvenimus, o tai tuo pat metu ir padės geriau įsisąmoninti kas vyksta (nes kai žinome kaip daiktą ar reiškinį pavadinti, jaučiamės ramiau bei saugiau). Antra, išmokus sąmoningame lygmenyje suprasti kas yra emocijos, kokios jos yra, galima mėginti atpažinti kas vyksta tavo viduje. Šiam procesui gali padėti savistaba įvairiose situacijose. Pavyzdžiui, glostant šunį, kuris yra tau patrauklus, galima jausti malonumą, ramybę, džiaugsmą, gulint patogiai lovoje po antklode galima jausti ramybę, džiaugsmą, pasitenkinimą. Tad stebėk save įvairiose situacijose ir mėgink suprasti ką išgyveni. Atpažink savo kūno signalus ir pamėgink (nehiperbolizuojant šių signalų) ramiai suprasti kas su tavim vyksta. Pavyzdžiui, galbūt prieš svarbų tau įvykį pajusi, kad širdis plaka greičiau, drėksta delnai, o burna džiūsta – panašu, kad tu jaudiniesi, nerimauji. Trečia, kadangi nežinau ar tau sunku atpažinti kitų emocijas, galima pamėginti palavinti šį įgūdį taip pat – žiūrėdamas serialą, filmą ar eidamas gatve ir matydamas kitus žmones mėgink atpažinti jų emocijas ir panaudoti išmoktus „jausmažodžius“. Tai leis pajausti empatiją kitiems ir geriau suprasti kitą. O taip pat tai prisidės ir prie didesnio savęs supratimo, nes leis lengviau atpažinti ir savo paties emocijas. Daugiau apie emocijas galima paskaityti čia. Jei nepavyks atpažinti ką išgyveni ir šie žingsneliai atrodys beprasmiški – galima pamėginti apgauti savo smegenis, užsiimant vaidyba. T. y. atsistok prieš veidrodį ir pamėgink įsivaizduoti kaip atrodo liūdnas žmogus. Kai pamatysi kaip tai atrodo mintyse – pabandyk atkartoti šį vaizdą stebėdamas save veidrodyje. Kai jau atrodys, jog pasiekei „tobulą liūdesio įvaizdį“, pamėgink pakartoti tą patį su kitu jausmu, pavyzdžiui, džiaugsmu (kontrastingi jausmai sukurs didesnį vidinį pokytį). Atkartojęs kitą emociją, pabandyk suprasti ką jautei viename ir kitame vaidmenyje, kuo jie panašūs, kuo skiriasi. Toks pratimas leis fiziškai pajusti kaip keičiasi mintys, fiziologinė savijauta konkrečios emocijos metu, nes mūsų smegenys reaguoja į fiziologinius signalus, kūno padėtį ir atitinkamai apdoroja šią informaciją. Šį pratimą taip pat galima pakartoti einant (kaip eina viskuo nusivylęs žmogus, kaip eina ypač laimingas žmogus), sėdint ir kitose kasdieninėse situacijose.

Taip pat rašai apie vienatvę, kuri kartais žmogų išlaisvina, tačiau taip pat neretai ir varžo. Tam įtakos turi tai, kad žmonės turi įgimtą poreikį priklausyti grupei ir būti vertinamu. Tad svarbu, kad vienatvė netaptų viską apimančiu gyvenimo būdu, o būtų tik laikina stotelė tarp išgyvenimų. Žinoma, yra žmonių, kurie teigia, kad vienatvėje jie jaučiasi gerai, tačiau šį kartą – ne apie juos. Tad svarbu, jog įsitrauktum į veiklą, kuriose galėtum pajausti bendrumą su kitais. Tai leis mažinti vidinę nejautrą. Apie vienatvę ir jos įveikimą galima paskaityti daugiau čia ir čia.

Linkiu stiprybės, drąsos ir sėkmės tolimesniame gyvenimo kelyje!

Aistė.

atsakytas 2018 Sau 6 Aistė
×

Sek Tu-ne vienas! Facebook'e!

Palaikyk projektą!

566 klausimų
569 atsakymų
10 komentarų
173,916 vartotojų