"Tu - ne vienas!" Pagalbos Linija
Gyvenu normaliai, bet laikas nuo laiko užeina žiaurios panikos priepuoliai, net fiziškai sunku pakelti. Nežinau, ką daryti, bet tai labai sunkūs išgyvenimai, net baisu prisiminti pagalvoti apie tai.
paklausė 2017 Grd 7 Stresas Modestas

1 Atsakymas

Sveikas, Modestai,

Džiaugiuosi, kad ieškai pagalbos, parašei mums ir nori keisti savo situaciją! Iš tavo laiško-klausimo suprantu, kad situacija yra sudėtinga, kadangi gali būti baisu galvoti, jog vėl gali apimti panika, o su ja kūną apimtų įvairūs nemalonūs pojūčiai. Suprantu, kad tokia patirtis gali gąsdinti, tačiau džiaugiuosi, jog ieškai alternatyvių būdų kaip galėtum pakeisti situaciją.

Pirmiausia, kiekvieno sveiko žmogaus organizmas reaguoja į išorinę aplinką, jos stimulus. Kai kurie iš šių stimulų suprantami kaip potencialiai pavojingi dėl kokios nors priežasties. Paprastai šis įvertinimas sukelia reakciją, kuri apima „kovok arba bėk“ mechanizmą – organizmas mobilizuojamas dėl jį užplūstančio adrenalino. Dėl šios priežasties sustoja skrandis (kad nebūtų eikvojama energija papildomiems procesams), širdis pradeda plakti stipriau ir greičiau, susitraukia vyzdžiai, žmogus pajunta energijos antplūdį ir pan. Tokia organizmo reakcija anksčiau padėdavo išgyventi, kai žmones puldavo laukiniai žvėris, kitų genčių ar šalių kariai, tačiau dabar tokių grėsmingų situacijų yra mažiau, jos rečiau pasitaikančios. Bet mūsų smegenys tam tikrus stimulus aplinkoje laiko lygiai taip pat pavojingais. Tam įtakos turi mūsų pačių sąmoningos mintys arba nesąmoningas išmokimas. Pavyzdžiui, pamačius agresyviai atrodantį žmogų gali kilti mintis, jog jis pavojingas, o ši mintis aktyvins „kovok arba bėk“ mechanizmą. Tačiau taip pat gali būti, jog pamačius žmogų, kuris tik iš dalies atrodo agresyvus, žmogus išmokęs, jog tokie žmonės yra grėsmingi, nes praeityje turėjo nemalonų patirčių, gali sureaguoti lygiai taip pat – jo organizmas savaime mobilizuosis, nors jis ir nebus sau įvardinęs, kad tas žmogus yra potenciali grėsmė. Tokiais atvejais organizmas pradeda „neklausyti“, o tai sukelia papildomų minčių. Dažniausiai kyla mintys apie tai, kad išprotėjama („aš tuoj išprotėsiu“) arba apie tai, kad mirštama („aš tuoj mirsiu). O šios mintys organizmui sukelia dar papildomą „kovok arba bėk“ mechanizmo aktyvaciją ir susidaro užburtas ratas, kuriame atsidūręs žmogus susiduria su panikos atakomis. Panikos atakos patyrimas yra gąsdinantis ir nemalonus, tad suprantu, jog gali būti baisu, kad situacija pasikartos, atsinaujins. Neretai ši baimė gali sukelti norą vengti tam tikrų situacijų (ypač, jei jose dažniau susiduriama su panikos atakomis, nei kitose). O šis vengimas gali nemenkai apsunkinti kasdieninį gyvenimą. Tad panikos atakos mechanizmo supratimas gali šiek tiek palengvinti situaciją, nes gali suprasti kokie potencialūs dirgikliai, stimulai sukelia nemalonius išgyvenimus.

Suprantu, kad panikos ataka dėl mechanizmo supratimo gali neatrodyti nei kiek mažiau baisi, tad vis tiek tikiu, kad kyla ir išlieka klausimas ką būtų galima daryti kitaip, kad nemalonūs pojūčiai nepasikartotų:

  • Kitą kartą, kai pradėsi jausti panikos ataką, pirmiausia, primink sau, kad reikia kvėpuoti. Susitelk į kvėpavimą, stebėk kaip įkvepi šiek tiek šaltesnį orą nei iškvepi. Šis susikaupimas į kvėpavimą leistų nukreipti mintis nuo to, kad vyksta aplink tave ir šiek tiek sumažins panikos simptomus, nes nukreipsi mintis nuo stimulo-grėsmės. Tačiau kartais toks dėmesys kvėpavimui yra neįmanomas, nes atrodo, jog uždusi ir dėmesys kvėpavimui tik dar labiau pablogina situaciją.
  • Jei turi žmogų, kuriuo pasitiki, galima susitarti, jog jam paskambinsi arba parašysi, kai atslinks panikos ataka ir pajusi nemalonius pojūčius. Tačiau svarbu, kad šio susitarimo metu žmogų apie tai informuotum ir jis žinotų, kad tau paskambinus svarbiausia su tavim mėginti kalbėtis apie tavo aplinką bei pojūčius, kuriuos jauti.
  • Siekiant sustabdyti panikos atakas ilgalaikėje perspektyvoje, galima fiksuoti situacijas, kuriose kyla šie nemalonūs pojūčiai. Toks situacijų fiksavimas leistų tau pačiam geriau įsisąmoninti kas būtent sukelia tokią patirtį. Gali būti, kad tai bus ne aplinkos stimulas (pavyzdžiui, agresyvus žmogus), tačiau vidinė tavo mintis apie situaciją (pavyzdžiui, galbūt galvoji apie nesėkmę, o ši sukelia mintis apie absoliučiai tragišką gyvenimo perspektyvą (pavyzdžiui, „jei nesugebu šito padaryt – aš nesugebu nieko – jei nesugebu nieko, aš negalėsiu išgyventi – jei nesugebėsiu išgyventi aš mirsiu gatvėje“)). Svarbu pastebėti šiuos mažus stimulus ir paklausti savęs dėl ko šis konkretus stimulas sukelia tokį grėsmės suvokimą.
  • Kartais pačiam susigaudyti savyje yra sunku, todėl galima kreiptis į psichikos sveikatos specialistą, kuris padėtų šiek tiek geriau susigaudyti savo situacijoje. Taip pat jis galbūt pasiūlytų papildomų metodų, kurie galėtų padėti įveikti kartais pasirodančias panikos atakas, nes aš tavęs nepažįstu ir man sunku pasiūlyti patį efektyviausią, tau individualiai tinkamiausią įveikos būdą.

Linkiu drąsos, kuri, tikiu, kad tikrai dingsta atslinkus panikos atakai. Tačiau svarbu priminti sau, kad bet kuriuo atveju svarbiausia kvėpuoti.

Drąsos ir sėkmės,

Aistė.

atsakytas 2017 Grd 9 Aistė
×

Sek Tu-ne vienas! Facebook'e!

Palaikyk projektą!

566 klausimų
569 atsakymų
10 komentarų
173,916 vartotojų