"Tu - ne vienas!" Pagalbos Linija

Esu 21 -erių metų mergina ir turiu sunkumų bendraujant su savo mama: jos kritika labai aštri ir perdėta, kai bandau išsakyti savo nuomonę, ji jos neišklauso ir sako, kad ji yra neteisinga/ klaidinga. Pavyzdys: vasario mėnesio pabaigoje nusikirpau plaukus labai trumpai, galima gal ir sakyti berniukiškai, tada kovo mėnesio pradžioje parodžiau jai nuotrauka, nes šiuo metu esu išvažiavusi Erasmus+ programą į Portugaliją. Jos reakcija buvo tokia: aš atrodau baisiai, šlykščiai, tėtis beveik apsiverkė, atrodau kaip iš kalėjimo pabėgusi, ežiukas atvėpusiomis ausimis, jie nesupranta kodėl taip pasielgiau, atsakiau ramiai ir pagarbiai, kad norėjau, man gražu ir patinka, pasakė kad žalojuosi save kaip mergina, išreiskė nesupratimą mano tokios nuomones, pridūrė, jog juk esu protinga mergina, bet kai kurie mano poelgiai, palieka juos be žado ir nustebusius. Po tokiu jos žodžių negalėjau žiūreti į veidrodį, labai sunku emociškai buvo. Praėjo nepilnas mėnuo, po jos pirminės reakcijos, nekalbėjom apie plaukus, nerodžiau jokių foto, jos pirma tema susiskambinus: "daugiau taip nebesikirpk, atrodai baisiai, niekas nenorės bendrauti su baisiai atrodančiais žmonėmis, daugiau apgalvok savo veiksmus, neišvažiavau eksperimentuoti" ir pradėjo daug kartų klausinėti ar tikrai suprantu ką ji sako ir ko ji prašo ir t.t, tonas skambėjo taip, tarsi negaliu suprasti, ką ji sako. Ir tai yra tik ledyno viršūnė. Man reikia patarimo: kaip su ja bendrauti, elgtis, kadangi tai tęsiasi ilgą laiką, nes jaučiu, kad nebegaliu daugiau patempti emociškai, o  iš jos jaučiu spaudimą elgtis taip, kaip ji nori, dėl kylančių minčių, jog neturiu vertės, turėciau kažkur pradingti ir panašiai, atsiliepia sveikatai: keletą valandų iš eilės skauda galvą, sutrikęs miegas.

Ačiū

paklausė Kov 28 Tėvai ir vaikai D

1 Atsakymas

Sveika,

tavo laiškelyje pilna įvairių emocijų, pradedant susierzinimu, kylančiu pykčiu ir baigiant liūdesiu, bejėgiškumo jausmu.  Iš tiesų situacija nėra lengva, o jai įveikti reikia nemažai stiprybės ir jėgų bei palaikymo iš aplinkinių.

Pirmiausia noriu pasidžiaugti tavo drąsa ir ryžtu spręsti šią  problemą. Nors atrodytų esi viena su savo kančia, tačiau tikriausiai tam tikrą kančią patiria ir tavo tėvai. Apskritai nesusikalbėjimas, supratimo ir paramos stoka šeimoje yra pakankamai dažna problema, su kuria susiduria daugybė šeimų.

Gaila ir apmaudu, kai patys artimiausieji, regis, negeba suprasti ir suteikti palaikymo reikiamu metu, nors mums to be galo reikėtų. Dar daugiau – nepriima mūsų nuomonės. Nenuostabu, jog jaučiant spaudimą ir neigiamas replikas iš artimųjų reaguoji ne tik emociškai (prarandi pasitikėjimą savimi) bet ir fiziškai (ima skaudėti galvą, sutrinka miegas).

Manau pirmiausia tokiose skaudinančiose situacijose reikėtų išdrįsti pasakyti savo artimiesiems (šiuo atveju – tėvams), kaip tu jautiesi. Kokius jausmus patiri, ką išgyveni, kai mama ir tėtis ima tave kritikuoti, smerkti, galbūt net žeminti. Svarbu pabrėžti, jog tai jų elgesys tau sukelia tokias emocijas, bet ne jie patys. Skatinu drąsiai išsakyti tai, kas nepatinka, ir taip pat pasakyti, koks jų elgesys tau būtų priimtinesnis, kaip tu norėtum, kad jie elgtųsi, reaguotų. Reikia nepamiršti išklausyti ir juos: kaip jie reaguos į tavo išsakytus poreikius. Be abejo, tavo tėvai taip pat turi poreikių. Pokalbio metu galima pasidomėti, kokie jie. Nors ir atrodytų, jog artimas žmogus turėtų žinoti apie mūsų poreikius ir juos patenkinti, tačiau dažnai realybė būna kitokia. Tiesiog vieni žmonės yra supratingesni, kiti - mažiau supratingi. Taigi jei nori, kad tavo poreikis būtų patenkintas, pirmiausia reikia jį įvardinti nepaisant galimo atmetimo. Jei nepavyks iš pirmo karto, raginu bandyti kalbėtis dar.

Įsivardinus poreikius tampa lengviau nuspręsti, kaip reikėtų ir kaip nereikėtų elgtis kasdienėse situacijose su savo artimuoju. Pavyzdžiui, jei asmuo įvardina pripažinimo, palaikymo poreikį, tikriausiai artimasis turės atsisakyti nekonstruktyvios kritikos, o ją pasitelkti tik tokiose situacijose, kai būtina išsakyti net ir nemalonią tiesą. Šiuo atveju žmogui turėtų būti daugiau išsakoma komplimentų, pagyrimų, paskatinimų, malonių pastebėjimų.

Atreaguojant į tavo tėvų elgesį, norisi pasakyti, jog beveik visada tėvų vienokio ar kitokio elgesio motyvai yra rūpestis ir atsakomybė už savo vaikus bei noras jiems padėti. Mums, vaikams, tokia tėvų pagalba pasireiškianti kaip kritika, pasmerkimas ir kt. atrodo netinkama, tačiau tėvams – tai būdas išreikšti susirūpinimą ir dėmesį. Žinoma, tavo atveju tėvų kritika – per daug aštri ir neprasminga. Ir be abejonės tai skatina vystytis žemą savivertę.  Apie tai taip pat galima kalbėti pokalbio su tėvais metu. Paprastai nekonstruktyvią kritiką išprovokuoja pačių kritikuojančiųjų pažeidžiamumas, įvairios baimės ir kompleksai.

Dar vienas svarbus dalykas – mūsų pasirinkimas, kaip reaguoti stresą keliančių situacijų metu. Gyvenime patenkame į įvairias situacijas, kurių dažnai negalime išvengti. Kaip tavo aprašytas pokalbis su tėvais, taip pat ir jų nuomonių išklausymas regis  yra neišvengiami. Tačiau kaip reaguoti į tai, ką tėvai pasako, tu gali pasirinkti. Jiems išsakius skaudinančius žodžius, tu gali įsižeisti, supykti, nuliūsti, sunerimti, išsigąsti, o galbūt tiesiog nusišypsoti. Žinoma, dažnai reaguojame taip, kaip esame įpratę, tačiau verta pasistengti pakeisti savo reakciją tam, kad ne tik pati išlaikytum gerą savijautą, bet ir nekiltų dar didesnis tarpusavio konfliktas.

Keisti reakcijas – nelengva, tačiau įmanoma pasitelkiant sąmoningumą ir kitų asmenų elgesio motyvų supratimą (t.y. galbūt žmogus vienaip ar kitaip elgiasi, nes jaučiasi pažeidžiamas, menkas, nevertingas). Be abejo, prie reakcijų pokyčio prisideda ir meditacijų, relaksacijų taikymas kasdienybėje. Be to, relaksacijos padeda atpalaiduoti ne tik smegenis, bet ir kūną. Tuomet gali pagerėti ir fizinė sveikata (nebelikti galvos skausmo, susireguliuoti miegas). Štai keletas jų: https://www.internetiniszurnalastau.lt/ramybs-kampelis

Jei norime daugiau šviesos, mes praskleidžiame užuolaidas, atveriame langus ir duris. Tai kodėl, kai norime daugiau meilės ir pripažinimo dažnai atsakome pykčiu ir susierzinimu?

Jei nepadėtų tavo pokalbiai su tėvais, nenusimink.  Visada galima kreiptis pagalbos į psichologą arba psichologinės pagalbos telefonais: https://jaunimolinija.lt/

Drąsos, stiprybės ir sėkmės!

Martyna
atsakytas Bal 5 Martyna
×

Sek Tu-ne vienas! Facebook'e!

Palaikyk projektą!

476 klausimų
479 atsakymų
9 komentarų
130,146 vartotojų