Sveiki. Ačiū, kad rašote.
Savo laiške pasakojate apie tai, jog Jūsų tėvai išsiskyrę, su tėčiu nebendravote ilgą laiko tarpą, tačiau močiutės sumanymo būdu - turėjote galimybę susitikti, tai sukėlė Jums sutrikimo jausmą, bet pokalbio eigoje, kaip rašote, pajutote, tarytum kažkokia skylė Jumyse užsidarė, taigi, kaip suprantu, pajutote tarsi psichologinis atstumas tarp Jūsų sumažėjo. Dėl tėčio darbo užsienyje, matėtės retai, bendravote žinutėmis, vėliau tėtis pateko į kalėjimą, tad liko tik reti, trumpi skambučiai. Šiuo metu tėtis gyvena Lietuvoje, tačiau jaučiate, kad atidėlioja susitikimą rasdamas tam priežasčių ir pasiteisinimų.
Pirmiausiai, ką pastebiu, kad tėčio Jūsų gyvenime nebuvo labai ilgą laiko tarpą, tad gali būti, kad tokie jausmai kaip pasimetimas, atitolimas, sutrikimas ir pan., yra jaučiami ne tik iš Jūsų, bet ir iš tėčio. Tame gali būti ir kaltės, gėdos jausmai, jog nebuvo ir nedalyvavo Jūsų gyvenime tokį ilgą laiko tarpą, ta baimė ir gėda kartais ir daro mus neryžtingais, abejojančiais, atidėliojančiais.
Siūlyčiau mėginti tą naują kelią praminti labai iš lėto, palengva. Galbūt, parašykite laišką, papasakokite apie savo savijautą, jausmus, apie tai, kad Jums svarbus bendravimas su tėčiu, kad norite susigrąžinti per tuos metus prarastą ryšį. Kad ryšys po truputį atsirastų, reikia nuoširdžių pokalbių, dėmesio, rūpesčio, abipusio noro dėti pastangas. Šiuo atveju, greito kelio, ko gero, nebus, neskubėkite. Taip pat, nebūkite sau pernelyg griežta, jei jausite, kad iš savo pusės padarėte pakankamai, įdėjote pastangų, investavote savo laiko, bet rezultatų - nėra, - reikia suprasti, kad kito žmogaus bendrauti - nepriversite, tai jo pasirinkimas ir sprendimas.
Dėl klausimo laiško gale, manau, kad gyvenimo eigoje gali natūraliai kilti įvairių klausimų ir dvejonių, kad ir kokio amžiaus bebūtų vaikai, kai tėvai skiriasi, tai vis tiek palieka vaiko gyvenime ir jo tolimesnėje raidoje tam tikrų traumų, patirčių, vaikui praradus priešingos lyties tėvą, sunkiau išmokti tinkamo elgesio su priešinga lytimi, gali būti sunkiau užmegzti ir palaikyti santykį, turėti teigiamą, pozityvų požiūrį į save ir pan., (žinoma, tai nereiškia, kad nėra būdų kaip visą tai spręsti ir sau padėti) tad manau įvairiausių klausimų sau, tėvams, visatai, likimui, ar kad ir kas tai būtų - turėsite, juolab, tai įžvelgiu ir iš Jūsų gebėjimo analizuoti situacijas, empatijos, minčių ir jausmų raiškos. Bet nebijokite tų klausimų, leiskite sau juos kelti, galbūt ne į visus rasite atsakymus, bet su psichologo/psichoterapeuto pagalba gali pasidaryti aiškiau ir šviesiau (nebijokite ieškoti pagalbos būdų sau).
Kita dalis, - kaip savęs nekankinti? Ko gero, atleidimo, paleidimo ir priėmimo būdu. Kelias - sunkus, bet kai tikrai nuoširdžiai atleisite tiek sau, tiek tėčiui, kai priimsite tiek save, tiek kitą žmogų su visais netobulumais, klaidomis, kai prisipildysite save atjauta, dėmesiu ir meile sau, tada palaipsniui ir savigrauža, bei savęs kankinimas turėtų sumažėti, - nes ten, kur meilė ir atjauta sau, vietos - savęs kankinimui, - paprasčiausiai - nelieka :)
Linkiu Jums ramybės širdyje, ir darnaus dialogo su savimi, Ingrida