"Tu - ne vienas!" Pagalbos Linija

Sveiki,turiu dvi mergaites(Viena 5metu kita 1metu ).Daznai susiduriu su nuovargiu,daznai pasitaikancia apatija(kuri kaip jauciu atsiranda del rutinos ,atrodo kas dien vis tas pats,daznai jauciuosi  tarsi buciau "pametusi save"be motyvacijos,be nuotaikos.Kai iseinu prasiblaskyti man pasidaro geriau,jauciuosi tada ne tokia "gumine".Didziaja dali ,bunu viena su mergaitem,is vyro pagalbos mazai,nors ir sakau ,kad reikia pagalbos,kad daugiau padetu ,bet kazkaip vistiek tas pats..nezinau jau kaip ir bekalbeti.Vaikai daznai serga todel dazniausiai dienos bega namie ,kai sergant buna bemieges naktys ,ir pervargstu emociskai aplanko ir asaros ,tai buna labai retai ,bet buna ..
Mazyle  ne is ramiuju.Tad laiko sau labai menkai.Viska namuose stengiuosi padaryti max,visada maistas prigamintas ,namai svarus ir t.t.
Daznai manyje prasiverzia pykti,pykti lydi pakeltas tonas ant vaiku,ant vyro,bumbejimas,pavydas kad jis gali lekt kur jam reikia .Zinau ,kad tai negerai.
Mano klausimas butu Jums,kaip sau padeti atrasti motyvacijos,pozityvo,susitvarkyti su blogomis emocijomis?atrodo tai niekada nesibaigs ,zinau ,kad tai laikina,ir motinyste nera lengvas darbas ,bet nezinau nuo ko pradeti,is salies nuomone labai praverstu. ar normalu taip jaustis?

paklausė 2022 Vas 18 Stresas Rasa

1 Atsakymas

Sveiki, ačiū už laišką.
Rašote, kad auginate dvi dukras, dažnai susiduriate su nuovargiu, apatija, trūksta motyvacijos, nuotaikos, tačiau pastebite, kad kai turite galimybę prasiblaškyti, jaučiatės geriau. Daug laiko praleidžiate namuose, rutinoje, tačiau jaučiate, kad iš vyro pagalbos mažai, nors ir apie tai bandėte kalbėtis. 
Suprantama, kad kai namie maži vaikai, rutina, ir dar namų ruoša, tiek fizinis, tiek emocinis pervargimas yra natūralu, kad tuos susikaupusius jausmus išliejate ant aplinkinių. 
Visų pirma, noriu pasakyti, kad visi jausmai, kuriuos jaučiate ir išgyvenate yra normalu, džiaugiuosi, kad apie tai kalbate ir gebate aiškiai įvardinti ką jaučiate.
Pagalbos geriausia ieškoti artimų šeimos narių, artimų draugų rate,  tačiau esant finansinei  galimybei kartais puikiai  padeda auklės, nes labai svarbu yra kokybiškas laikas tik sau, poilsis, kai galima veikti tai, kas džiugina, atpalaiduoja, sugrąžina jėgas. Kartais užtenka valandos ar kelių, kai vaikas paliktas su kito žmogaus priežiūra, o tuo tarpu mama gali tiesiog pasivaikščioti, pabūti su savo mintimis,  kavinėje, parke ar miške išgerti arbatos, pagulėti vonioje, nuvykti į baseiną, sporto klubą, mankštą  ir pan.  Tada ir santykis su šeima tampa kitoks, nes nelieka įtampos, atsiranda daugiau harmonijos, o ir vaikai tampa ramesni, nes mato ramią mamą. Taip pat, Jums su vyru  kaip porai būtinas ir laikas tik dviese, vienas kitam.
Rašėte, kad pokalbis su vyru nedavė rezultatų, tačiau siūlyčiau nenuleisti rankų ir toliau bandyti kalbėtis, tačiau pokalbio metu, reiktų kalbėti ramiai, nepradėkite pokalbio, jei jaučiate daug neigiamų emocijų, pykčio, nuovargio, emocijos neturėtų užgožti to, ką norite pasakyti, kalbėkite apie savo jausmus, išgyvenimus, apie tai kaip jaučiatės, tačiau nekaltinkite, pasistenkite, kad pokalbis nebūtų negatyvus t.y.: tu niekada man nepadedi; tu nepadarai to ir to; tu nebūni su vaikais ir pan., (tai gali sukelti dar didesnį vyro pasipriešinimą)  vietoje to, pasakykite ko tikitės ir ko norėtumėte, kas Jums padėtų, palaikytų, paskatintų, tai turėtų būti gan konkretu ir aišku, pvz.: jaučiuosi pavargusi, jausčiausi daug tvirčiau, jeigu po darbo kelias valandas pabūtum su vaikais; šiuo metu man sunku, jausčiausi turinti kiek daugiau laiko, jei kiekvieną savaitgalį padėtum namų ruošoje, valgio gaminime ar pan.  Taip pat, klauskite savo vyro apie jo jausmus, kaip jis jaučiasi (galbūt turi rūpesčių, problemų darbe ir jam sunku skirti kokybišką laiką vaikams, galbūt pakitęs ritmas kelia sunkumų, galbūt galvoja kad jis atsakingas už finansus, o vaikų priežiūra - Jūsų ``atostogos``tačiau tokį įsitikinimą keičia kai daugiau laiko su vaikais vyrai pabūna vieni ir suvokia koks tai sunkus darbas,  - sunku pasakyti kodėl vyras mažai padeda, tik jis žino apie tai) Jei emocijos lydi gan dažnai, ir sunku kalbėtis ramiau, siūlyčiau prieš pokalbį savo mintis užrašyti lape, rašykite už ką dėkojate savo vyrui, kodėl jį vertinate, gerbiate, kokios jo gerosios savybės, kuriomis žavitės.
Iš Jūsų laiško taip pat pastebiu, kad pati sau keliate aukštus reikalavimus, ir rūpinatės vaikais, ir tvarkote namus, ir ruošiate valgį ir net stengiatės visą tai padaryti maksimaliai gerai, tad labai natūralus pervargimas, pyktis, pavydo jausmas, kad Jūs nešate tiek atsakomybės, o vyras tuo tarpu - gali eiti, veikti ką nori. Gal galima tuos lūkesčius sau  bent šiek tiek sumažinti? Visų pirma, Jūs esate žmogus, tik tada mama, žmona. O kiekvienas žmogus turi pasirūpinti ir savo poreikiais, pavalgyti, išsimiegoti, nusiprausti, pailsėti. 
Tokia emocinė krizė yra ir galimybė. Kai įprastas elgesys nebeveikia ir jį reikia keisti abiems partneriams, taip pat keisti ir požiūrio, mąstymo kampus. Gali prireikti  pastangų, kantrybės ir laiko, bet tikiu, kad abu rasite sprendimą kaip pasidalinti dukrų priežiūra ir rūpesčiais su vyru. Taip pat galite apsilankyti pas psichologą gilesniam pokalbiui,  jei jausite tokį poreikį (tiek individualiai, tiek su vyru kartu). Tikiu, kad po žingsnelį, lėtai, bet permainos įdėjus pastangų ateis. 
Esate nuostabi mama ir pakankama tokia, kokia esate, o vaikams - tobulų tėvų ir nereikia (tokių ir nebūna).


Sunkumai laikini, viskas praeina.

Linkiu Jums rezultatyvių permainų ir ramybės širdyje, Ingrida

atsakytas 2022 Vas 18 Ingrida
×

Sek Tu-ne vienas! Facebook'e!

Palaikyk projektą!

566 klausimų
569 atsakymų
10 komentarų
173,916 vartotojų