Slegia kaltės jausmas

Mane labai slegia kaltės jausmas. Jis tikras, nor sprisigalvoju visokių savęs pateisinimų. Atrodo, kad visi viską žino ir mane veria smerkiančiais žvilgsniais, nors iš tikro niekas nieko nežino. Visi jie tokie laimingi, ramūs, jie nieko bloga nepadarė, jų negraužia sąžinė. aš jiems pavydžiu.
paklausė Lap 10 Stresas Marius

1 Atsakymas

Labas Mariau.

Gerai, kad parašei, pasidalinai tuo, kas tave slegia. Tu išgyveni labai sunkų etapą kupiną didžiulės savigraužos ir kaltės. Jaučiu tarsi šie jausmai tave izoliavo nuo kitų žmonių, tu išgyveni kaltės jausmą vienatvėje, tau baisu būti pasmerktam aplinkinių.  

Kaltė labai juodas ir sunkus jausmas, tarsi akmuo po kaklu, kuris kas dieną jaučiasi sunkesnis. To „akmens“ svoris sunkėja, nes tu neši jį vienas. Yra galimi du būdai pasilengvinti savo jauseną – atleidimo ieškojimas ir pasidalinimas savo jausmais su kitai žmonėmis.

Atleidimas – tai tarsi kaltės priešnuodis. Suprantu, kad ne visada įmanoma gauti atleidimą, tačiau jo ieškoti verta. Netgi jeigu kitas asmuo/asmenys negali tau to suteikti, atleidimą  kartais reikia suteikti ir pačiam sau. Tai nelengvas procesas, bet tai tau padės atsitiesti.

Norint sau atleisti pirma reikia pilnai suprasti, kas įvyko, kodėl tai įvyko, kokios buvo aplinkybės ir tavo situacija. Pamini, kad kartais ieškai pasiteisinimų – tame tikrai nėra nieko blogo. Atmink, kad kiekvienoje situacijoje yra svarbių priežasčių padėjusių suformuoti tam tikrą veiksmų eigą. Žmogus nėra tiesiog blogas arba geras, jo poelgius gali nulemti daugybė faktorių, į kuriuos verta atsižvelgti prieš skubant jį nuteisti.

Antras itin svarbus dalykas – kad ir kas įvyko tavo gyvenime, dėl ko tu save dabar kaltini, tai nereiškia, kad kitas žmogus gali tavęs nesuprasti. Tu esi įsitikinęs, kad žmonės tave iškart pasmerks, kad jie nesupras tavęs, nes jie tarsi iš kito, kaltės nesuteršto, laimingo pasaulio. Tačiau realybė yra šiek tiek kitokia. Daugelis taip pat kaip ir tu tyliai nešasi savo kaltės akmenukus ir taip pat kaip ir tu bijo būti pasmerkti. Pasipasakok kam nors kuo pasitiki, Mariau, ir taip leisk sau atsikvėpti ir aiškiau susirikiuoti mintis. Dažnai mes smerkiame save labiau negu aplinkiniai. Kaltės jausmas vienatvėje tik augs, ir vietoj to, kad atlikęs vidinę apsivalymo funkciją, taps piktybiniu ir iškreips savęs ir kitų suvokimą.

Pabaigiant, tu paminėjai, kad buvo atlikta kažkas „blogo“ („jie nieko bloga nepadarė“). Aš siūlyčiau pakeisti blogio sąvoką su suklydimu, o klaidas galima ištaisyti. Žinoma, laiko atsukti atgal ir aplinkybių pakeisti negali, bet visada gali keisti ateitį. Pavyzdžiui, padarydamas gerą kitam žmogui, gal net išklausydamas tą, kuris jaučiasi prislėgtas taip kaip ir tu. Žmogus auga per mokymąsi iš savo klaidų ir bandymus sukurti kažką pozityvaus ir gero kitam žmogui. Kaltės jausmas tai tikras žmogiškumo indikatorius, o žmogiškumas aprėpia asmenį visokį: tiek klystantį ir ieškantį savęs per kančią, tiek besidžiaugiantį atradus savo kelią.

Mielas Mariau, girdžiu, kad tau dabar labai sunku, todėl svarbu, kad nepasiliktum vienas su savo kalte, įsileisk į vidų šviesos dalindamasis savo našta su kitu žmogumi, atrask savyje gėrį ir dalinkis juo su kitais, ir taip palengva atrasi būdą sau atleisti.

Sėkmės tau.

Nuoširdžiai,

Vilda 

atsakytas Lap 12 Vilda
redaguotas Lap 15 Vilda
...