"Tu - ne vienas!" Pagalbos Linija

Būsiu labai dėkinga už bet kokias įžvalgas ir komentarus.

Esu jauna mama (24m.) turiu nuostabų pirmagimį, kuriam beveik metai, ir vyrą, kuris fiziškai man labai padeda, tačiau psichologiškai ne, dažnai manęs nesupranta ir nepaguodžia,  nepaisant to, jis nuostabus vyras ir labai jį myliu. Vaikelio labai norėjome ir planavome, labai džiaugiamės, tačiau bėda yra tame, kad nekontroliuoju savo emocijų. Pavyzdžiui, ypač šiuo metu, jeigu su vyru įvyksta konfliktas, to nenorėdama, labai negražiai jį pavadinu ar įžeidžiu, atrodo nevalingai išsprūsta konflikto įkarštyje, nors visai nenoriu jo įžeisti ar pyktis..

Tačiau visų baisiausia yra, kad kai su vaiku pasidaro sunkiau, pavyzdžiui, sunkiai užmiega nakčiai, daug verkia, mano glėby įnirtingai spardosi ar žnaibo, visiškai to nenorėdama pradedu elgtis agresyviai, tarsi norėdama smurtauti, pavyzdžiui, staigiai ir grubiai paimu ant rankų, grubiai ir įnirtingai pradedu supti, grubiai, tačiau jos nesužeidžiant padedu į lovytę, šiek tiek pakratau... be proto savimi baisiuosi, tarsi po sekundės suvokiu ką darau ir pradedu verkti, bandau nusiraminti, skaičiuoti iki 10, kvėpuoti, kad vaikas nekaltas, jis man nieko blogo nenori, tada vėl pagaunu, kad tarsi smurtauju prieš bejėgį vaiką..vėl suvokus, ką darau puolu į ašaras, tampa sunku nusiraminti, kaltinu save, kad esu tragiška mama ir atsiradus mažai problemai taip elgiuosi, ką aš darysiu kai vaikas sirgs, jei taip elgiuosi, kai vaikas truputį ilgiau neužmiega ir verkia, kad aš nesutverta būti mama, tą akimirką puola depresiškos mintys.

Savo šeimą labai myliu, tačiau nežinau, kaip sau padėti, gal man su nervais kažkas negerai? Šiek tiek tai sieju su savo vaikystės traumomis, genais, nes iš mamos pasakojimų suprantu, kad mano tėtis toks buvo...

paklausė 2021 Bir 16 Stresas Elena

1 Atsakymas

Laba diena, ačiū už laišką.
Savo laiške rašote, jog auginate pirmagimį, kad vyras fiziškai padeda, tačiau, psichologiškai jaučiatės atstumta, nesuprasta. Rašote, kad nekontroliuojate savo emocijų, konflikto su vyru metu negražiai jį pavadinate ir įžeidžiate pati to nenorėdama ir nenorėdama pyktis, taip pat jaučiate, jog agresyviai elgiatės su vaiku, pastebite, kad sunkiomis akimirkomis fiziškai grubiau su juo elgiatės, po to ateina priekaištai sau, baisitės savo elgesiu, tai suvokus sunku nusiraminti, atsiranda savęs kaltinimai, jaučiatės bloga mama, slegia mintys apie tai, jog esate nesutverta būti mama, kamuoja depresyvios mintys.
Norėčiau Jus pagirti, kad esate tikrai šauni mama, rūpinatės savo vaiku ir jį mylite, esate šalia jo, paimate jį ant rankų, reaguojate į jo poreikius, natūralu, kad atsiranda situacijų,  kai vaikas sunkiai užmiega, daug verkia, kai sunku sukontroliuoti savo emocijas ir elgesį, tai išveda iš pusiausvyros.  Kiekvienoje šeimoje, gimus vaikui atsiranda nauji iššūkiai, išbandymai, tai pakeičia poros santykius, viskas apsiverčia aukštyn kojomis, tenka taikytis prie vaiko rutinos, režimo. Kol poroje dar nėra vaiko, bendrauti paprasčiau, nes lengviau vienam prie kito prisiderinti, mažiau buitinių dalykų, mažiau nuovargio, daugiau bendrų veiklų ir laiko vienas kitam, iki tol buvę vyras ir žmona, atsiradus vaikui - tampa  dar ir mama ir tėčiu.  Tai, kad jaučiate iš vyro fizinę pagalbą, rodo, kad vyras į santykį investuoja, jam rūpi, tačiau, dėl psichologinio nuotolio - galbūt būtų vertinga labai atvirai, nuoširdžiai ir ramiai apie tai pasikalbėti su vyru, santykiuose labai svarbu bendrauti, dalintis mintimis, kartais padeda labai aiškus pasakymas ko būtent trūksta ir ko konkrečiai norisi šią akimirką, šiuo metu, ką galėtumėte abu pakeisti, ką galėtumėte duoti vienas kitam, kad psichologinis atstumas sumažėtų.
Tai, kad jaučiate, koks Jūsų elgesys Jums kelia nerimą, nusivylimą savimi, kaltę, yra geras ženklas, nes gebate suprasti kur yra problema, garsiai ją įvardinate ir nebijote ieškoti išeičių ir pagalbos.  Rašote, kad vaikas sunkiai užmiega, daug verkia,  svarbu suprasti, kad   verkimas ir kitas elgesys -  natūrali nemokančio kalbėti vaiko reakcija į jį supančią aplinką, kadangi dar nėra atsiradęs įgūdis kalbos pagalba paprašyti, kad būtų sureaguota į jo poreikius.  Dėl žnaibymosi, spardymosi, tai šiuo amžiaus laikotarpiu kūdikiai  darosi vis labiau sąmoningesni, dažnai pačiais įvairiausiais būdais nori atkreipti tėvų dėmesį, jie jau pradeda suprasti ir pažinti  priežasties - pasekmės ryšį, stebi kaip vienas ar kitas elgesys Jus paveiks, kaip sureaguosite, kokiu balso tonu kalbėsite.  Toks elgesys natūralus - nes jie dar nemoka valdyti savo emocijų, jas išreikšti kitais būdais, tačiau  po truputį, švelniai,  galima mokyti koks jo elgesys yra nepageidautinas, t.y. įžnybus, galima patraukti ranką, ir  griežtesniu balsu pasakyti ``negalima``, kai spardosi, elgtis taip pat, nukreipti dėmesį į kitą veiklą - pvz pasiūlyti spirti kamuolį. Tuo pačiu, nepamirškite ir pagirti, jei pavyksta pakeisti agresyvų elgesį, jei pamatote, jog dėmesio prašymas nebe agresyvus, kai tame dėmesio prašyme atsiranda švelnumo.
 Labai svarbu stengtis padėti sau, reaguoti kuo ramiau, nes Jūsų nerimas persiduoda ir Jūsų vaikui, jei vaikas pajunta iš Jūsų nerimą - ir pats tampa labiau nerimastingas, vaikui Jūs esate tarytum veidrodis, kuriame jis atpažįsta save,  žinoma, lengva pasakyti, sunku padaryti,  tad labai svarbu, esant galimybei paprašyti pagalbos iš aplinkos, skirti laiko sau, pasirūpinti savimi, pailsėti, kuo ramesnė būsite Jūs - tuo ramesnis bus ir vaikas, taip pat, prisiminkite, kad esate ne tik mama savo vaikui, bet ir žmona savo vyrui, laikas kartu,  labai svarbus.
Apie genus, siūlyčiau per daug  negalvoti, tokiomis mintimis nieko nepakeisite. Dėl vaikystės patirčių - visus mus jos formuoja, veikia, kartais nesąmoningai  kartojame tėvų elgesį suaugę, jis veikia dabartinę  mūsų patirtį, kartais tam tikros vertybės ar elgesio būdai būna perduodami iš kartos į kartą,  tačiau su didelėmis pastangomis, labiau save supratę, ar pasitelkę psichologų ar psichoterapeutų pagalbą galime keistis ir naudoti kitokius būdus, kitokį elgesį. Svarbu nuoširdus atleidimas ir suvokimas, kad tuo metu tėvai davė tiek, kiek patys viduje turėjo, nei daugiau, nei mažiau. 
Jei jaučiate poreikį, pasidomėkite savo mieste esančiais pozityvios tėvystės kursais/mokymais,  (galbūt šiame laikotarpyje jie vyksta nuotoliniu būdu) kartais naudinga plačiau sužinoti  apie įvairių amžiaus tarpsnių vaikų elgesio problemas, pagalbos vaikui būdus,  tinkamus būdus reaguoti  į agresiją ir pan., taip pat - vien žinojimas, kad aplinkui yra labai daug tėvų išgyvenančių ir susiduriančių su panašiomis problemomis  - jau savotiška terapija. Jei manote, kad naudinga,  pagal galimybes galite ieškoti psichologų konsultacijų privačiai, arba nemokamai.


Jūs  esate ne viena. Ir Jūs esate puiki mama, neprisilieskite minčių galvoti kitaip.  Yra toks posakis, jog  vaikams nereikia idealių tėvų, tokių ir nebūna, užtenka pakankamai gerų ir jie užauga.


Linkiu rasti vidinės stiprybės ir atskleisti savo gebėjimus ir galimybes.
Nuoširdžiai, Ingrida


Tėvų linijos konsultacinė pagalba  nemokamai, telefonu 8800 900 12  (darbo dienomis   nuo 15 iki 21 val) pozityvios tėvystės klausimais  ir/ar  konsultacija su psichologu  aktualiais vaiko auklėjimo klausimais.


https://sveikatospokyciai.com/nemokama-psichologine-pagalba/ (čia rasite nemokamos psichologinės pagalbos kontaktus Lietuvoje) 

atsakytas 2021 Bir 27 Ingrida
×

Sek Tu-ne vienas! Facebook'e!

Palaikyk projektą!

566 klausimų
569 atsakymų
10 komentarų
173,916 vartotojų