Tėvų pykčiai, kaip tai išgyventi?

1 Atsakymas

Labas,

Ačiū, kad pasidalinai savo problema. Galiu tik įsivaizduoti, kaip tau turi būti nelengva matant besikivirčijančius tėvus. Nesvarbu kokio mes amžius, bet pykčiai namuose visada mums sukelia nerimą, baimę ir daugybę kitų neigiamų emocijų. Todėl suprantu ir užjaučiu, kad turi tai išgyventi.

Norėčiau pradėti nuo dalykų, kurie gali sunkiai prislėgti vaiką, esantį tokioj situacijoj: vaikas netiesiogiai prisiima dalį kaltės dėl to, kas vyksta; jis išgyvena kiekvieną barnį labai stipriai, tarsi pyktis būtų nukreiptas į jį; galų gale, jis jaučia atsakomybę ir bando spręsti tėvų nesutarimus.  Jeigu tave kamuoja kažkas panašaus, būtinai atsimink, kad barnis yra tavo tėvų, o ne tavo, tu neturi jame dalyvauti, ir tai ne tavo atsakomybė bandyti būti tarpininku ar jų problemų sprendėju.

Norėčiau pasidalinti su tavimi keletą strategijų, kurios tikiuosi tau padės pasirūpinti savimi ir ištverti tėvų barnius:

  • Barnio metu, jeigu įmanoma, pabandyk išeiti į kitą patalpą. Jeigu turi savo kambarį, tiesiog užsidaryk jame ir pabandyk ką nors nuveikti, kol situacija nurims;
  • Pasvarstyk, ar turi artimą žmogų iš suaugusiųjų su kuriuo galėtum apie tai pasikalbėti? Gal tai geras šeimos draugas, dėdė, teta, mokytojas, ar mokyklos psichologas? Toks žmogus tau gali patarti arba tapti tuo, kuriam galėtum paskambinti ar nueiti pas jį, kai taps labai sunku;
  • Taip pat nepamiršk ir savo bendraamžių draugų – gal jie išgyvena tokias pačias ar panašias problemas ir dalindamiesi savo patirtimis jūs tapsite stipresniais;
  • Nežinau, gal jau bandei tai daryti, bet, jeigu įmanoma, verta atvirai pasikalbėti su abiem ar vienu iš tėvų. Esant tinkamam momentui (ne barnio metu) pasakyk jam/jai, kaip jų barniai tave paveikia, kad tau dėl to labai sunku. Pasitaiko, kad tėvai net nesuvokia, kad jų kivirčai taip paveikia vaikus;
  • Kai jausiesi tarsi jausmai tampa nebepakeliami, pasistenk jų neuždaryti viduje, o priešingai, išleisti juos laukan tokiais būdais:
    • Pirma pabandyk suformuluoti ir sau pasakyti, koks tai yra jausmas („Aš esu labai piktas“ arba „man labai baisu“). Svarbu pavadinti jausmą, jį taip „sugauti“. Tada sau pasakyk, kodėl tu taip jautiesi, kas tuos jausmus sukelia;
    • Tuomet, kai jau būsi davęs „vardą“ savo jausmui/jausmams ir išsisakęs/išrašęs apie tai, kas juos sukelia, sekantis žingsnis būtų nusiraminimas. Pabandyk atrasti būdą, kuris nukreiptų tavo dėmesį, pavyzdžiui, gal tai kvėpavimo pratimas, muzikos klausymas, rašymas, o gal tau palengvėtų, jeigu išeitum į lauką, pasivaikščiotum, pasivažinėtum su dviračiu, gal pažaistum su savo augintiniu. Kitaip tariant užsiimtum veikla, kuri tau teiktų malonumą;
    • Pabandyk atrasti žmogų, kuriam gali laisvai išsipasakoti, tai labai padės susivokti savyje ir nusiraminti.

Taigi, suprantu, kad tau turi būti sunku, bet pasistenk neprisiimti tėvų problemų ant savo pečių ir prisimink šitas paprastas taktikas padėsiančias tau save apsaugoti: 1) Susirask vietą, kurioje jaustumeisi saugus ir galėtum nors trumpam pasislėpti nuo barnių;  2) Susirask žmogų, su kuriuo galėtum atvirai išsikalbėti;  3) Suvok ir suvaldyk savo jausmus, išleisk juos, o ne kaupk viduje.

Jeigu jautumeisi be galo prislėgtas, bet neturėtum su kuo pasikalbėti, ar negautum pagalbos iš šeimos ar artimų, nebijok paskambinti Vaikų Linijai.

Sėkmės tau ir laikykis!

Vilda  

atsakytas Spl 24 Vilda
...