Galimos ligų priežastys

Somatinės ir net psichinės ligos gali būti ankstyvųjų vaikystės patirčių ir/ar aplinkos veiksnių rezultatas. Tikriausiai ne kartą esate girdėję, jog tam tikras somatines (pvz.: vėžys) ar psichines (šizofrenija, bipolinis sutrikimas ir kt.) ligas sukelia genai, paveldimi iš kartos į kartą. Regis, tokie veiksniai kaip vaikystės patirtis arba tam tikros gyvenimo sąlygos šiuo atveju ligos atsiradime ir vystymuisi turi mažiau reikšmės. Visgi, pasak gydytojo – psichologo G. Mate, nėra būtent tokio geno, kuris sukelia šizofreniją ar bipolinį sutrikimą. Taip pat šeimoje dominuojantis sutrikimas ar pažeidžiamumas tam tikroje sveikatos srityje dar neįrodo genų vaidmens ligos atsiradime ir vystymęsi. Tiesa, genai mūsų gyvenime taip pat yra svarbūs ir negali būti ignoruojami, tačiau nereikia pamiršti, kad tik sąveikaudami su kitais aplinkos veiksniais ir gyvenimo patirtimis veikia mūsų sveikatos būklę palankiau arba mažiau palankiai.

Kaip pavyzdį galime panagrinėti paties dr. G. Mate  pasidalintais išgyvenimais ir patirtimi. Gydytojui buvo diagnozuotas ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas). Ir štai kokius klausimus apie sutrikimą kelia dr. G. Mate: apie ką yra šis sutrikimas? Ką jis reiškia? Ir tuo pačiu dalinasi atsakymais į šiuos iškeltus klausimus. Remdamasis savo išsilavinimu ir gydytojo-psichologo patirtimi, jis teigia, jog ADHD kaip ir bet kuris kitas sutrikimas veikia kaip adaptacinis mechanizmas. Tuomet, kai streso yra per daug ir jo neįmanoma išvengti ir/ar pakeisti situacijos, smegenys paprasčiausiai „išsijungia“. Dažniausiai taip reaguoti mūsų smegenys „išmoksta“ jau vaikystėje patirdamos tam tikrų aplinkos veiksnių poveikį. Nagrinėjamu atveju, G. Mate, būdamas žydų kilmės naujagimis, gyveno nacių režimo laikotarpiu ir patyrė nemažai iššūkių. Galite tik įsivaizduoti, kokia nesaugi aplinka naujagimį supo: miestų bombardavimas, nuolatinė grėsmė dėl deportacijos į Aušvicą, kasdien patiriamas pavojus gyvybei... Visa tai dar besiformuojančioms naujagimio smegenims kėlė daug streso ir nerimo. Dar daugiau, kaip tokiomis sąlygomis gyvendami jautėsi naujagimio artimieji? Ar jie galėjo pakeisti situaciją? Pabėgti? Tikriausiai ne. Taigi, naujagimio smegenys turėjo vienintelį pasirinkimą – atsiriboti nuo to, ko negalima pakeisti ir to, kas kelia per didelį stresą. Nepamirškime, jog naujagimio smegenys vis dar vystosi...Taigi atsiribojimas tampa užprogramuotas naujagimio smegenyse, o ilgainiui, jau gyvenimo eigoje, gali virsti įpročiu, asmenybės dalimi, sukeliančia nemažai kančios ir skausmo.

Automatinė organizmo reakcija streso metu

Gali kilti klausimai: ką gi reiškia, kai smegenys atsiriboja ir kaip tai vyksta? Atsiribojimas nuo aplinkos dirgiklių yra automatinė reakcija stipraus streso, afekto metu. Ir net nereikia stengtis atsiriboti nuo pernelyg didelės stresinės situacijos, jos išvengti, nes organizmas tai padaro automatiškai. Žinoma, jog yra paveikiamos šios smegenų sritys: migdolas, hipokampas ir  ventromedialinė prefrontalinė žievė. Taigi todėl išgyvenus stiprų stresą asmuo patiria emocinių sunkumų, atminties sutrikimų, stipriau reaguoja į stresą viso gyvenimo metu. Be to, anksti išgyvenamas stresas (vaikystėje), įtvirtina žemą vidinio streso sistemos jautrumo slenkstį, dėl kurio vaikas toliau jautriau ir stipriau reaguos į aplinkos dirgiklius, t.y. stresą nei įprastai. Galima tai pavadinti mus saugančiu nuo per didelio, sunkiai ištveriamo streso adaptaciniu mechanizmu.  Problema kyla tuomet, kai tokia adaptacija (o tai nutinka dažnu atveju) tampa gyvenimo būdu, kuris reiškiasi iki pat gyvenimo pabaigos. Reiškiasi tuo, jog asmuo nebegali laisvai reikšti savo jausmų, emocijų ir niekada nebesijaučia laisvas emociškai. Šioje vietoje galima kalbėti apie autentiškumo praradimą, t.y. gebėjimą suprasti ir jausti save, išreikšti emocijas taip, kaip būtent jautiesi šią akimirką. Paprastai tai lemia įvairių psichinių ligų, pavyzdžiui depresijos, išsivystymą. Tokiu atveju specialistai nusprendžia, jog žmogaus smegenims trūksta tam tikrų cheminių elementų ir yra paskiriami įvairūs medikamentai, antidepresantai, kurie padeda įveikti simptomus, tačiau sutrikimo šaltinis taip ir lieka nepaliestas.

Simptomų prasmė ir žvilgsnis iš „čia ir dabar“

Remiantis dr. G. Mate įžvalgomis tam, kad asmuo iš tikrųjų pasveiktų, pirmiausia sutrikimą reikėtų suvokti kaip įvairių veiksnių (genetika, aplinka, ankstyvosios patirtys ir kt.), veikiančių kartu, pasekmes. Būtina ne tik vartoti medikamentus, bet ir stengtis suprasti, ką nori pasakyti ligos simptomai, kokia jų prasmė mūsų gyvenime ir kasdienybėje. Supratus simptomo prasmę, verta apgalvoti, kaip kitaip būtų galima reaguoti ir elgtis įvairiose gyvenimo situacijose, išprovokuojančiose simptomus.

Nors įprastai žvelgiame į save remdamiesi praeitimi ir ankstesnėmis patirtimis, tačiau tam, kad kažkas pasikeistų, būtinas žvilgsnis iš „čia ir dabar“. Dr. G. Mate teigimu, praeityje susiformavęs ir veikęs adaptacinis mechanizmas, asmeniui suaugus ir pasiekus brandą yra nebeveiksmingas ir nenaudingas, tačiau vis dar automatiškai pasireiškia kasdienybėje. Pavyzdžiui, asmuo, kuriam ypač sunku pasakyti „ne“, tikriausiai patiria sunkumų ir iššūkių apgindamas savo ribas. Pirmas dalykas, kurį toks žmogus turėtų suvokti, tai priežastys, dėl kurių sunku pasakyti ne. Dažniausiai tai siejasi su noru įtikti, būti vertinamu, pripažintu ir mylimu. Kitaip tariant, tai - santykio su kitu asmeniu siekimas. Tikriausiai santykio, t.y. prieraišumo buvo siekiama ir vaikystėje, tačiau tam, kad prieraišumas būtų pasiektas, asmuo dar būdamas vaikas turėjo atsisakyti savo norų ir poreikių dėl to, kad būtų patenkinti kito asmens norai ir taip prieraišumas būtų išsaugotas. Tai reiškia, kad jei pasakysi „ne“ ir atsisakysi, tapsi „blogas“ ir tave gali atstumti,  palikti. Tikriausiai niekas nenori būti paliktas ir atstumtas, taigi verčiau renkasi ištarti „taip“.

Taigi verta stebėti savo automatines reakcijas, jas analizuoti ir suvokti, jog tai, kas padėjo išgyventi vaikystėje ir buvo adaptyvu, šiandien gali nebeturėti reikšmės ir prasmės, todėl gyvenimą tik apsunkina. Šiandien reikia kitokios reakcijos, kitokio suvokimo ir mąstymo, vedančio adaptyvesnio elgesio link. Tam, kad gyventi būtų lengviau ir paprasčiau. Tam, kad būtume sveikesni ir geriau jaustumėmės.

Literatūra

1. Mate, The wisdom of trauma course session, Illness as an adaptation (2021).
2. Mate, G., (2012). Addiction: Childhood Trauma, Stress and the Biology of Addiction. Journal of Restorative Medicine, 1: page 59.