Kaip dažnai prigauname save bandant sąmoningai išjausti kiekvieną momentą, kuomet taip stipriai esame čia ir dabar, kad jokios pašalinės mintys nebevargina? O gal buvimas kažkur kitur, nuolatinis galvojimas apie praeitį ar ateitį tapo mūsų kasdienybės įpročiu?

Laikas tiksi

Taip begyvendami praeities prisiminimuose ar nuolatiniuose ateities kūrimo planuose nė nemirktelėsime, kuomet visas mūsų gyvenimas praskries it vėjo gūsis, ir atsitokėsime tik supratę, kad gražiausios dienos prabėgo mums prieš akis. Kad tai lyg buvo, lyg nebuvo – tarsi sapnas. Visgi galime šį tą dėl to padaryti. Galime tai pakeisti jau DABAR! Turime tiek teisę, tiek galimybę pradėti gyventi, o ne kaip kokie robotukai tiesiog egzistuoti su įjungta tam tikra programa.

Įdėtos pastangos atsiperka

Tad ką daryti? Šiuo atveju kviečiu tapti sąmoningais ir stebėti bei (išties svarbus momentas!) PASTEBĖTI. Tik praktiškai įdėdami pastangų sulauksime saldžių darbo vaisių. Mokytis gyvenimo meno nieko nedarant gal kažkam išimtiniu atveju ir pasiseks, tačiau savosios laimės kalviai esame tik patys ir atsakomybės už mūsų gyvenimus, deja, niekas be mūsų neprisiims.

Realus pavyzdys

Kokia galėtų būti šio sąmoningo stebėjimo bei pastebėjimo praktika, kaip apskritai to mokytis? Visa tai pailiustruosiu savo asmeniniu pavyzdžiu bei skaitant šį tekstą kviesiu įsivaizduoti, jog mano vietoje esate jūs patys:

Po treniruotės salėje einu paplaukioti į baseiną. Iš pradžių apninka mąstymas kaip ir daugeliui – mintys, mintys ir dar kartą mintys. Staiga susivokiu: „Oi! Aš ir vėl kažkur ne čia!“ Nusprendžiu išbandyti buvimą momente ir savo pasiplaukiojimą paversti meditacija. Suprantu, kad kiekvienas galime būti savo unikalioje meditacijoje, kad ir ką bedarytume – svarbu susitelkti ir tiesiog būti. Taigi beplaukiojant pirmiausia stengiuosi sutelkti dėmesį į kvėpavimą, po to tai perkeliu į yrius. Dar padidindama akimirkos buvimą „pajungiu“ visus 5 pojūčius: prieš akis atsiveria graži mėlyna vandens spalva, ausis malonina kūno ir vandens susilietimo garsas – lengvi pliūkštelėjimai, uoslę pasiekia lengvas chlorkalkių kvapas, burnoje vis dar jaučiu proteininio batonėlio skonį, o galiausiai besiirdama tolyn jaučiu kiekvieną savo kūno plotelį, dirbantį raumenį. Visa savo esybe esu šioje akimirkoje. Ir pripažinsiu, tai tikrai nuostabi bei atpalaiduojanti jausena!

Kita vertus, nėra taip lengva iš karto paimti ir sutelkti dėmesį į šiuos dalykus. Atplaukia iš pradžių ir vienokių, ir kitokių minčių. Visgi suvokiu, jog kovoti ir atsikratyti minčių – bergždžias reikalas. Juk kai bandome kažką per jėgą ar per prievartą padaryti, tuomet, atrodo, lyg specialiai „nesigauna“ – minčių kaip tik daugiau, o ir kažkokie kaltininimai, kad nepavyksta, atsiranda... Tad šioje vietoje išeitis – pasirinkti priimti visas mintis su dėkingumu ir šypsena, o po to jas taip ir palydėti. Leisti joms ateiti ir išeiti – stebėti jas, tačiau neteisti ir nevertinti. Bandyti tai vieną, du, tris ir daugiau kartų. Kaskart dėmesiui nukrypstant ir iš vidinio stebėtojo virstant į aktyvų diskusijos dalyvį galvoje, „prigauti“ save ir nusišypsojus mintyse paleisti visa tai. Pamažu sugrįžti į (minčių) stebėtojo vaidmenį, perkeliant dėmesį į tam tikrus objektus – minėtą kvėpavimą, yrius, 5 kūno pojūčius.

Nesvarbu kas, svarbu kaip

Šitaip išlikti sąmoningais, išjausti kiekvieną akimirkos momentą, buvimą čia ir dabar galime darydami bet ką: valgydami, eidami kur nors, būdami draugų kompanijoje, žiūrėdami filmą, skaitydami knygą, dirbdami ir atlikdami bet kokią kitą veiklą. Juk sakoma, kad praeities ir ateities mes neturime – tai mums nepriklauso, tačiau dabartį išgyvename kiekvieną akimirką.

Paskutinis žodis

Palinkėsiu kiekvienam mūsų išbandyti kasdienę sąmoningo gyvenimo meditaciją. Gal šitaip atrasime gyvenimo džiaugsmą iš naujo? O galbūt tapsime laimingesni, ramesni, taikesni ir visokie kitokie teigiamai „-esni“.

Sėkmės vidiniuose bandymuose ir mokymosi procese! Prisiminkime, kad svarbiausia jau yra tai, kad stengiamės, o visa kita – ateis pamažėle.