Pyktis - kaip mes auginame vulkanus

Pyktis - kaip mes auginame vulkanus Pyktis - kaip mes auginame vulkanus

Apie tai, kas yra pyktis, į ką jis panašus. Apie mane, tave ir visus kitus. Apie tai, kaip pykti galima valdyti, kaip apie jį galima kalbėti.

Pyktis - ar tai tik pyktis?

Kai nežinai, kaip kitaip tą jausmą apibūdinti, jį imi vadinti Pykčiu. Žinoma, jauti daugiau nei pyktį. Viduje yra kur kas daugiau sumaišties nei tas vienas, labai aiškus ir ryškus jausmas. Tačiau visą tą sumaištį sunku apibūdinti, todėl pasirenki dominuojantį Pyktį ir viską spalvini juo.

Iš pradžių pyksti, todėl kad pyksti. Nenori eikvoti laiko, tuo labiau tiek energijos emocijai, kuri po savęs palieka net daugiau netvarkos. Bet vis tiek pyksti.

Dar būna taip, kad pyktį ilgai slepi, nuo svetimos akies gini. O tas pyktis, pats slapčia nuo tavęs -  evoliucionuoja. Kaip vulkanas, ilgai kunkuliavęs vienoje vietoje, jis nusprendžia išsilieti ir pasiekti aplinkines gyvenvietes. Taip imi pykti ir ant kitų žmonių. Bet koks menkniekis tampa galimybe suburbuliuoti ir pavaišinti puodelį pykčio arbatos. Bet dėl kažkokios priežasties, tavo svetingumas yra nepriimtinas, nes tas puodelis pykčio grįžta atgal ir dažniausiai dar pilnesnis nei prieš tai. Susimąstai. Kodėl tavo pasidalinimas veikia atvirkščiai?

Pasirodo – visi mes tokiais gėrimais vaišinamės. Ir sau ir kitiems daliname. Skirtingais kiekiais, skirtingu laiku, tačiau esmė ta, jog visai nesunku greitai užkurti vidinį vulkaną. Bet kur kas įdomiau, kaip tą vulkaną užgesinti. Nors ne. Turbūt daug „kiečiau“ būtų jį suvaldyti: iššauki išsiveržimą kada nori, kada saugu – taip ir sveikiau ir natūraliau; susilaikai, kai situacija netinkama – juk esam civilizuoti. Bet kažką tokio valdyti nėra taip lengva. Tikriausiai, kaip čiabuviai manė – mums gali prireikti aukos.

Ką daryti su pykčiu?

Auka gali būti laikas, veiksmas, bet ne kitas žmogus. Pyktį galima išveikti per veiksmą, per žodį ir net per mintį. Veiksmingi veiksmai būna susiję su prakaitu. Kaip šokiai, sportas, baseinas, kur reikia išjudinti visus savo raumenis. Tai padeda išleisti pyktį kitaip. Bet lygiai taip pat stipriai, tarsi sau būtum leidęs pyktį aktyviai. Pyktis gali būti išleidžiamas dainuojant, šnekant ar rašant. Ne taip aktyviai, bet vis tiek veiksmingai. Tai padeda suteikti pykčiui formą. Galiausiai, per mintį išreiškiamas pyktis yra tylus, bet išmokus save nuraminti čia ir dabar, yra viena didžiausių dovanų, kurią galima pasidovanoti. Įvertinus, verta ar neverta skirti savo energiją ir dėmesį pykčiui, kokia iš to nauda, kokios pasekmės, padeda nusiraminti. Tokiam įgūdžiui pasiekti reikia treniruotis, bet rezultatas gali būti saldesnis nei tas kartus pykčio arbatos puodelis. Arba galima save raminti pamažu – medituojant ir relaksuojant. Įliūliuoti save į ramumo būsena, kad tokios reakcijos, kaip stiprus pyktis, nebepasirodytų, arba pasirodytų rečiau.

Tad, kokio dydžio tavo vulkanas? Kaip dažnai jis išsiveržia? Kaip dažnai vaišini save ir kitus pykčio arbata? Tikiuosi, kad šiandienos atsakymas po mėnesio ar pusės metų jau bus pasikeitęs. Tikiuosi, kad išmoksi savo pyktį kontroliuoti.