Suvalgyti liūdesį: Emocinis valgymas

Emocinis valgymas Emocinis valgymas

Nors valgymo sutrikimus, kai drastiškai badaujama, vemiama, atsisakoma maisto, jis slepiamas ar išmetamas ir t. t., gali sukelti taip pat žiniasklaidos keliamas spaudimas dėl išvaizdos (daugiau apie žiniasklaidos įtaką išvaizdos vertinimui ČIA), tačiau kartais juos sukelia įvairūs išgyvenimai, tokie kaip liūdna nuotaika, stresas, nerimas, nesaugumo ar kontrolės praradimo jausmai, taip pat įvairios baimės. Tokiais atvejais maistas valgomas dideliais kiekiais, nors vėliau tai būna palydėta įvairiausių slogių jausmų (o kartais ir siekio „išvalyti“ organizmą vemiant). Tokiu būdu susikuriamas paradoksas – „valgau, kad jausčiausi geriau, tačiau po to taip nesijaučiu“.  Žinoma, emocinį valgymą gali lydėti ir pozityvios emocijos, tačiau dabar – ne apie tai. Kodėl ir kaip to išvengti?

„Šokoladas – vaistas nuo visų ligų!“

Taigi, kyla natūralus klausimas, kas lemia emocinį valgymą? Paprasčiausias atsakymas – išmokimas. Kiekvienas mūsų gyvenime išmokstame naujų dalykų, vieni iš jų – įvairūs įpročiai, susiję su savęs priežiūra. Tarp šių įpročių patenka ir mitybos įpročiai. Pastebėjus, kad valgymas sukelia teigiamas emocijas, kiekvienas mūsų linkstame vėl jomis „pasikrauti“. Tokiu būdu susiformuoja sąsaja tarp „maistas“ – „gera emocija“, kuri mūsų sąmonėje ir pasąmonėje po kelių kartų būna tiek sustiprinta, kad tampa vienu iš liūdesio ar kitų neigiamų emocijų „vaistu“. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad ieškant šio pobūdžio „vaistų“, kiekvienas renkasi tai, kas jam skaniausia. Tai nebūtinai turi būti šokoladas, tortas ar ledai. Kartais emociškai valgomi ir įvairūs kepsniai, ir picos, o kartais – tai gali būti ir persivalgymas „sveiku maistu“ tituluojamu maistu.

Valgau, nes man liūdna, ir kas dabar?

Siekiant sumažinti emocinį valgymą galima išskirti keletą esminių įgūdžių, kurie reikalingi ne tik atpažinti, kad būtent taip valgoma, tačiau ir kontroliuoti tokį valgymą ar nuo jo „apsisaugoti“:

  • Emocijų atpažinimas. Svarbu išmokti atpažinti savo emocijas ir gebėti jas sau įvardinti, tai leidžia ne tik geriau suprasti save, tačiau taip pat ir kas vyksta gyvenime. Pavyzdžiui, bijant egzamino ar kontrolinio, sau tai įvardinus galima pasvarstyti kas būtent taip stipriai neramina, ar tai galima pakeisti, ar galima nuo to apsidrausti ir pan.
  • Savo poreikių atpažinimas. Svarbu išmokti įsiklausyti į savo poreikius. Ar tai, ką jauti yra susiję su tuo, kad jautiesi liūdnas, ar su tuo, kad iš tiesų nori valgyti?
  • Sąmoningas valgymas. Dažnai valgoma prie televizoriaus, kompiuterio ar išmanaus telefono ekrano, skaitant knygą ar kalbantis su artimais (arba ne) žmonėmis. Tokiu būdu valgymas yra tik veiksmas „ranka-burna“, siekiant kuo greičiau ištuštinti lėkštę arba net nesusimąstoma apie lėkštės tuštinimą ir valgymas tampa veiksmu, egzistuojančiu tarsi tiesiog savaime. Todėl svarbu valgant suprasti, kad valgoma. Tam padėtų suvokimas koks maisto skonis, forma bei kvapas. Trumpi susikaupimo į maistą momentai ne tik pristabdys valgymo tempą, tokiu būdu sukuriant pasisotinimo jausmo atsiradimui, tačiau taip pat ir leis geriau suprasti ar maisto suvalgyta pakankamai.
  • Taisyklingos mitybos ugdymas. Svarbu ne tik gebėti atpažinti emociją, suvokti kaip valgoma, tačiau ir žinoti, kad valgoma pakankamai, ir kas valgoma. Nors taisyklingos mitybos guru pilna ant kiekvieno kampo, dažni užkandžiavimai, visos dienos badavimai bei greito maisto valgymai yra nereta žmogaus kasdienybė. Tačiau svarbu formuoti tinkamus sveikos mitybos įpročius, nes tai prisideda prie sveikatos, o taip pat bendros gyvenimo gerovės.
  • Tinkama streso įveika. Reikėtų pagalvoti kas dar padėtų „nuleisti garą“ ir nebūtų žalinga. Pavyzdžiui, vieniems padeda spalvinimas, kitiems sportavimas. Tokių „pagalbos sau“ būdų identifikacija sukuria pilnatvės jausmą, nes gyvenamas „pilnesnis“ gyvenimas, t. y. daugiau patiriama bei pamatoma, o tai praturtina žmogaus vidų.

Bus sunku – galima atsidusti

Iš tiesų, sąmoningų ir pasirinktų pokyčių atsiradimas žmogaus gyvenime – sudėtingas dalykas, kuriam reikia ne tik laiko, tačiau ir pastangų. Pasikeitęs elgesys taip pat gąsdina aplinkinius ir savotiškai juos provokuoja įsitraukti į pokyčius savo nuomone ar veiksmais (pavyzdžiui, viena draugė gali šlykščiai pajuokauti apie tai, kad valgant tylima, tačiau kita draugė taip pat gali išmokti sąmoningai valgyti kartu). Tačiau svarbu nenuleisti rankų, rasti savo motyvacijos būdų bei kelių (daugiau apie motyvaciją ČIA), o taip pat nepamiršti, kad pokyčių kelyje esi ne vienas.