Ką daryti, kai nenori jausti to, ką jauti?

Ką daryti, kai nenori jausti to, ką jauti? Ką daryti, kai nenori jausti to, ką jauti?

 Gyvendami šiame pasaulyje neišvengiamai jaučiame plačiausią spektrą jausmų ir emocijų. Tačiau ar gebame įsisavinti savo emocijas? Derėtų! Būtent leidimas sau jausti padaro mus gyvais, kvėpuojančiais pilnais plaučiais, įkvėptais gyvenimui, mylinčiais ir laimingais. Deja, daugelis iš mūsų esame išmokę slopinti savo jausmus ir autentiškas reakcijas. Jausmų reiškimo būdus dažnai atsinešame iš vaikystės, kai aplinka, kurioje augome, palaikė arba atstūmė mūsų natūralias emocines išraiškas. Dėl to išmokome tam tikrų reakcijų, elgesio modelių, kurie suaugusiame amžiuje nebūtinai yra palankūs. Anaiptol – yra žalingi, slopinantys mūsų autentiškumą, tikrojo savęs pažinimą.

Jausmų ir emocijų neigimas bei to pasekmės

Taigi, kaip pradėti pripažinti tai, ką jaučiame, ką patiriame ir kartu priartėti prie savo tikrųjų jausmų, lengvumo gyventi? Įsivaizduokime ar prisiminkime asmeninę situaciją. Tai gali būti neseniai įvykęs įvykis, jumyse pažadinęs kažkokį jausmą, kurio jūs nemėgstate ar neleidžiate sau jausti. Sakykime, jaučiame bejėgiškumą. Jeigu mes nenorime šito jausti, mes stengsimės nuo jo pabėgti, tad imsimės kažkokių veiksmų, elgesio, kad jo nejaustume. Kartais tai gali būti manipuliacijos kitu žmogumi, nėrimas stačia galva į darbus, užsiėmimas bereikšmiais pokalbiais, valgymas, apsipirkinėjimas, kompiuteriniai žaidimai, naršymas socialiniuose tinkluose, internete ir kiti įvairiausi variantai. Jausmų slopinimo pasekmių yra daug ir tai yra plati bei gili tema. Žemiau pateiksiu keletą tam, kad susidarytų aiškesnis šios temos vaizdas ir aktualumas.

Šiuolaikinėje visuomenėje nerimo ir depresiškumo jausmai aplanko vis daugiau žmonių. Viena iš to priežasčių yra nuslopinti, užspausti jausmai, emocijos, kurios yra gyvos, ir jeigu mes nenorime jų jausti, mes lyg uždarome jas į kambarį ir užtrenkiame duris, bandome apsimesti, kad jų nėra. Tačiau jos beldžiasi ir praneša apie savo buvimą pasireiškiančiu iš pažiūros neaiškios kilmės nerimu, įkyriomis mintimis, prislėgtumu, energijos stoka.

Taip pat užspaustos emocijos gali vesti link įvairiausių priklausomybių, pavyzdžiui, nuo alkoholio, narkotikų, kito žmogaus, azartinių lošimų ir t.t. Ilgainiui tampa sunkiau ir sunkiau išbūti su savimi ir jausti tai, ką jaučiame, dėl to bėgame nuo savęs ten, kur galime pamiršti savo vidinę tikrovę. Tačiau tai yra tik iliuzija, mes tik meluojame sau, nes pabėgimas yra tik laikinas ir galiausiai atnešantis daug žalos. Mes tampame priklausomi nuo išorinio stimulo, objekto, narkotinės medžiagos.

Dar viena savęs neigimo pasekmė – somatiniai negalavimai. Kai žmogus ilgai vengia susitikimo su savo jausmais ir savo tikrąja vidine tiesa, tuomet apie tai praneša ir kūnas. Įvairūs kūno negalavimai, kai tam nėra fiziologinio pagrindo, reiškia, kad tokiu būdu kūnas bando prisibelsti į mūsų sąmonę, kad mes pagaliau atkreiptume dėmesį. Negalavimų yra įvairiausių: galvos, skrandžio skausmai, skausmas bei dūrimo jausmas širdies plote (panikos atakų atveju), įtampa raumenyse, nugaros skausmai ir pan. Negalavimai, neturintys fiziologinio pagrindo, vadinami psichosomatinės kilmės.

Ką daryti?


Aš siūlau susitikti su tuo, nuo ko stengiamės bėgti. Susitikti tam, kad išsilaisvintume ir gyventume pilnavertį gyvenimą.
Kaip vyksta šis susitikimas?
 
Pirmas būdas: Užsimerkti, sutikti patirti tuos jausmus, kurie ateina ir atsiduoti tam.
Pirmiausia, be abejo, svarbu pastebėti, kokie jausmai kyla, tam gali pagelbėti dėmesingo įsisąmoninimo praktikos (angl. mindfulness). Emocijos ir jausmai atsiranda tada, kai mes atitinkamai interpretuojame situaciją. Priklausomai nuo interpretacijos mūsų organizme įvyksta tam tikri biocheminiai procesai, dėl kurių mes jaučiame fizinius pojūčius. Tad jeigu sunku suvokti, ką jaučiame, galime pradėti atkreipiant dėmesį į kūno pojūčius ir savęs paklausti, kokią informaciją tas pojūtis neša? Koks jausmas už to slepiasi?
Nepriklausomai nuo to, ar pavyko tiksliai įvardinti, ką jaučiame, ar ne, galime sau mintyse arba garsiai pasakyti “Taip, aš sutinku tai jausti, aš priimu šį jausmą, jis yra mano dalis”. Galime stovėti arba sėdėti, užsimerkti ir su iškvėpimu leisti jausmui persmelkti kiekvieną mūsų organizmo ląstelę, pajausti jį savo kūne, savo pojūčiuose ir stebėti jį, nesistengiant niekaip pakeisti. Tiesiog būti tame jausme be vertinimo, pasiduodant ir atsiduodant jam. Kartais mes bijome jausti tai, kas kyla, nes tikime, kad tas jausmas tęsis ilgai ir nesibaigs. Tai netiesa. Viskas praeina ir jausmai yra laikini. Jeigu atsiveriam jiems, po kurio laiko ateina palengvėjimas. Suvokiame, kad galime nustoti gintis nuo to jausmo ir tiesiog leisti jam būti. Kai leidžiame jausti bejėgiškumą, gėdą, kaltę ir kt., tai lyg pasakome “Taip” kažkuriai savo asmenybės daliai, kažkuriai, kuri taip ilgisi mūsų dėmesio ir kuri be galo nori būti integruota ir priimta. Gali būti, kad atrasite, jog po tuo bejėgiškumo, gėdos, kaltės jausmu slepiasi mūsų stiprybė, kurią atradus turime dar vieną vidinį resursą gyvenimui.
 
Antras būdas: Šokis su jausmu!

Kartais jausmas arba nerimas, susijęs su jausmo slopinimu ir išreiškimu, yra toks stiprus, kad mums sunku išbūti vienoje vietoje, tada galima tą jausmą išveikti judant, siūlau šokti.

Galima užsistatyti garsinį signalą po tam tikro laiko (pvz., 10 min.). Su muzika arba be jos atsistojame ant grindų, užsimerkiame ir sugrįžtame į savo kūną. Pastebime kvėpavimą. Leidžiame mumyse gyvenančiam jausmui ar jausmams išreikšti save per šį kūną. Stovėdami ramiai ir nukreipę dėmesį į savo kūną pradedame pastebėti ir jausti, kokio judesio jis nori, kokie impulsai sklinda, kokioje pozicijoje kūnas nori būti.  Nėra jokių judesių apribojimų, nesistengiame atrodyti ar judėti “gražiai”, norime, kad mūsų kūnas būtų įrankis vidinei tikrovei pamatyti. Galime judėti ant žemės, galime šokinėti, galime netgi naudoti balsą, urgzti, niuniuoti, sakyti žodžius, rėkti, galime likti ramūs, jei tai yra tai, ko mūsų vidus nori. Bet koks judesys yra mūsų autentiškas buvimas tokiu, kokiu esame šią akimirką. Mes leidžiame sau pamatyti, pajausti to jausmo šokį, pripažįstame jo buvimą, stebime jį ir paleidžiame, atsiduodame jo tėkmei. Leidžiame savo kūnui mus nustebinti, judėti taip, kaip niekada nejudėjome.
Kai nuskamba signalas arba kai pajaučiame, kad jau užtenka, ramiai baigiame savo šokį. Jeigu norime, galime užsirašyti ką patyrėme į sąsiuvinį, tai gali padėti suprasti kas įvyko, gauti įžvalgų.
Šokis su savo jausmu padeda mums integruoti to jausmo patirtį į savo vientisą asmenybę. Bet koks nuneigimas savo asmenybės išraiškų skaldo mus ir veda į vidinį konfliktą.
 
Trečias būdas: Kalbėti apie tai.
Visuomenėje dažnai girdimas patarimas “išsikalbėk ir palengvės”. Tam pritaria ir neuromokslininkai, teigiantys, kad vien jausmo įvardijimas turi įtakos pokyčiams smegenyse. Jeigu jausdami pyktį mes gebame pasakyti garsiai “aš jaučiu pyktį”, tuomet yra aktyvuojamos priekinės smegenų sritys ir sumažėja migdolinio kūno, kurio viena iš funkcijų yra emocinės reakcijos, aktyvumas. Tad svarbu apie tai kuo nuoširdžiau pasikalbėti su žmogumi, su kuriuo mes jaučiamės emociškai saugiai - artimuoju, draugu, mokytoju.
 
Ketvirtas būdas: Rašymas.
Ekspresyvaus rašymo terapija gali padėti išventiliuoti stiprias emocijas ir jausmus tiesiog juos užrašius. Taip pat rašymas gali padėti geriau suprasti esamą situaciją ir galimus tolesnio elgesio variantus. Klinikinė psichologė Dr. Perpetua Neo teigia, kad užrašius savo mintis ir jausmus jie atrodo labiau apčiuopiami ir dėl to mes jaučiamės labiau gebantys tai kontroliuoti.
Kuo nuoširdesni būsime rašymo proceso metu, tuo daugiau naudos gausime iš šio užsiėmimo. Yra daugybė ekspresyvaus rašymo variacijų, pateiksiu keletą:

Įvykus situacijai, kuri jus stipriai emociškai sujaudino spontaniškai, aprašykite savo vidinę būseną kuo atviriau, be jokios cenzūros (šio rašto nereikės niekam rodyti, tai darote tik sau), išrašant visas kylančias mintis, jausmus apie esamą situaciją, žmones.

Kitas būdas yra aprašant situaciją remtis žemiau pateiktais klausimais:
1. Kaip keitėsi, keičiasi tavo jausmai įvykio, situacijos metu?
2. Kokios mintys tavo galvoje?
3. Kokius pojūčius savo kūne tu patiri?
4. Kaip šis įvykis pakeitė tavo požiūrį į save, kitus žmones, aplinkinį pasaulį? Ką šis įvykis reiškia tau?
Rašymas gali tapti kasdiene praktika, kai 20 min. rašote spontaniškai tai, kas vyksta jūsų vidinėje tikrovėje. Niekam nereikia rodyti šių užrašų (nebent norite), tai jus išlaisvins nuo mąstymo, kaip parašyti “gražiai” ir leis paliesti gilesnius ir tikresnius minčių ir jausmų sluoksnius.
Galite rašyti laišką sau arba artimajam (laiško neišsiųsite), išsakydami viską, kas guli ant širdies.

Susitikimui su savo vidiniu pasauliu, jausmais, mintimis yra įvairiausių būdų, tad linkiu bandyti ir atrasti savuosius, kurie labiausiai tiks prie jūsų asmenybės.



Šaltiniai:
1. https://www.sciencedaily.com/releases/2007/06/070622090727.htm
2. https://www.verywellmind.com/cope-with-your-symptoms-through-expressive-writing-425394
3. https://www.youtube.com/watch?v=EKy19WzkPxE
4. https://www.webmd.com/depression/features/writing-your-way-out-of-depression#1
5. https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC5033979/
6. https://georgannespruce.com/2012/02/01/dancing-to-free-our-emotions/

7. http://www.abc.net.au/radionational/programs/allinthemind/hypochondria-and-psychosomatic-illness/6866448