Logo
Spausdinti šį puslapį

Tėvai ir vaikai: kaip bendrauti su vaikais?

Tėvai ir vaikai Tėvai ir vaikai

Vienas iš opiausių tėvams iškylančių klausimų - kaip susikalbėti su savo vaiku? Nors atrodo, kad visada kalbame naudodami tą pačią kalbą, ilgainiui, tai vis tiek nepadeda išvengti nesusikalbėjimų. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, tačiau ir kaip tai yra pasakoma. Taip pat svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, į tai, kas būdinga tokio amžiaus vaikams bei kaip, priklausomai nuo to, reikėtų kalbėtis su vaiku.

Vaikai iki 3 metų amžiaus

Pradėkime nuo to, kad maždaug iki 3 metų amžiaus, vaikai labai daug dėmesio skiria savo artimiausiems žmonėms: juos nuolat stebi, klausinėja, nori kartu žaisti. Šiuo laikotarpiu vaikai stebėdami savo artimuosius mokosi ir stengiasi atskirti, kas yra gerai ir kas yra blogai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas dažnai atsiduria tokiose situacijose, kuriose vyrauja smurtas, tikėtina, kad ir vaikas bus linkęs elgtis agresyviai. Kitais žodžiais tariant, artimieji tampa vaiko susikuriamo elgesio modeliais.

 Šio amžiaus vaikai jau geba atskirti emocijas iš veido išraiškų ir pastebi, kad emocijos gali kisti priklausomai nuo situacijos, tačiau jiems vis dar sunku suprasti emocijų priežastis ar pačių emocijų pokyčių procesą. Todėl labai svarbu, kad suaugusiųjų elgesys būtų tinkamas, pasikartojantis ir adekvatus, moralės supratimui ir elgesio formavimuisi susidaryti. Jeigu pats suaugusysis situacijose elgiasi dviprasmiškai, tai vaiką gali klaidinti ar skatinti panašaus elgesio atkartojimą.

Siekiant sukomunikuoti su šio amžiaus vaiku, pirmiausia reikėtų pasistengti vaiką nuraminti, veido išraiškomis ir kūno judesiais parodyti, kad esate atviras, priimantis ir tuomet užduoti atvirus klausimus, siekiant išsiaiškinti, kaip vaikas supranta situaciją. Surinkus šią informaciją, pokalbį galima pakreipti norima linkme, siekiant pakeisti vaiko supratimą, o tuomet ir elgesį. Vis dėlto, ne visuomet pavyksta pasiekti vaiko širdį, ypač tuomet, kai vaikas išgyvena savo amžiaus krizę. Šiam laikotarpiui būdingas priešgyniavimas, neigimas bei pasipriešinimas elgesiui. Minėtina, kad šis periodas sunkiausias tam asmeniui, prie kuriuo vaikas jaučiasi labiausiai prisirišęs. Tokiu atveju rekomenduojama su vaiku komunikuoti per pasakas.

Kaip bendrauti su vaiku, siekiant pakeisti jo elgesį?

Tiesioginė kritika gali tik dar labiau apsunkinti bendravimą, todėl siekiant padėti vaikui suprasti, ar siekiant pakeisti jo elgesį, siūloma į pagalbą pasitelkti pasakas. Naudingiausia tuomet, kai pasakos pagrindinis veikėjas yra tokios pat lyties, turi panašiai skambantį vardą ir labai panašią problemą, su kuria susidūrė vaikas. Tokiomis sąlygomis, vaikui nesunku identifikuotis su pasakos veikėju ir jo patiriamais sunkumai. Pavyzdžiui.: „Kartą, bet ne taip jau senai, gyveno į tave labai panašus berniukas, kuris niekaip negalėjo susitvarkyti savo kambario...”.

Kita alternatyva - tai žaidimas. Norint koreguoti netinkamą vaiko elgesį, siūloma tai daryti veiklą paverčiant žaidimu. Visuomet smagiau atlikti darbą tuomet, kai jis nėra suvokiamas kaip prievolė. Lygiai taip pat nori gyventi ir vaikai. Tad siekiant, kad vaikas po valgio suplautų lėkštes, vertėtų pagalvoti, kaip tokią užduotį būtų galima paversti žaidimu. Pavyzdžiui: lėkštes plauti klausantis savo mėgstamiausios dainos; skaičiuoti, kas suplovė daugiausiai lėkščių ir pan.  

Nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, vienos dažniausių situacijų, su kuriomis susiduria tėvai ir vaikai - tai žodžiai „ne” ir „negalima”. Tomis sunkiomis akimirkomis labai svarbu prisiminti derybas. Rekomenduojama vienam “negalima” skirti tris „galima”. Pavyzdžiui.: „Dabar negalima žaisti kompiuteriu, tačiau galima pažiūrėti filmuką per televizorių, žaisti su lego, ar net piešti spalvotais dažais naudojant tik pirštus”. Tokiu atveju vaikas jaus, kad turi pasirinkimą. Taip pat labai svarbu, kad būtų paaiškinama, kodėl kažkas yra neleidžiama, tam, kad vaikas išmoktų įvertinti priežasčių-pasekmių mechanizmą.    Tokie paaiškinimai, kaip „nes aš taip noriu”, „nes aš tavo mama” yra vengtini ir turėtų būti keičiami.

Bene svarbiausias aspektas, kurį būtina paminėti yra tai, kad netinkamo elgesio metu, siekiant sudrausminti vaiką, privalu akcentuoti, kad netinkamas buvo elgesys, o ne pats vaikas. Blogas pavyzdys: „Laura! Negalima spalvinti kambario sienų. Esi blogas vaikas!”. Geras pavyzdys: „Laura, tu pasielgei labai netinkamai nuspalvindama savo kambario sieną. Sienų spalvinti negalima. Tačiau spalvinti galima… (x3 galima)”. Tačiau čia labai svarbu, kad visas dėmesys nebūtų skiriamas tik blogam vaiko elgesiui, nes taip netinkamas vaiko elgesys yra skatinamas ir ilgainiui pasikartoja. Kitais žodžiais tariant, svarbu pastebėti ne tik netinkamą vaiko elgesį, bet ir tinkamą, siekiant išlaikyti pusiausvyrą ir padėti vaikui suprasti, koks elgesys sulaukia daugiau teigiamų paskatinimų, daugiau pozityvaus tėvų dėmesio.

Straipsnį užbaigsiu priminimu, kad vaikai suaugusiesiems paprastus dalykus supranta beaugdami :

„- Mamyte, kur tu buvai, kai aš gimiau?

-Ligoninėje.

-O tėvelis?

-Darbe.

-Negi nieko šalia nebuvo, kai gimiau?” (Oaklander, 2007)

 

Daugiau informacijos galima rasti:

1)      Čekuolienė E. (2014). Auginimo psichologija. Alma Littera

2)      Oaklander, V. (2007). Langas į vaiko pasaulį. Žmogaus psichologijos studija: Kaunas

3)      Sabine, H. (2007). Sunkūs vaikai: praktiniai patarimai pedagogams ir tėvams. Alma Littera.

Template Design © Joomla Templates | GavickPro. All rights reserved.