Kad šeimoje užtektų vietos visiems

Konkurencija šeimoje Konkurencija šeimoje Pexels. Yan Krukau

Šeima – ramybės uostas, užuovėja užklupus netikėtumams ir išbandymams, saugus prieglobstis ir atrama prireikus. Visgi remdamiesi savo, o galbūt ir kitų žmonių patirtimis galime pradėti abejoti, svarstyti ir diskutuoti, ar iš tikrųjų šeima visada yra toks ramstis, kurio reikia vaikams? Ar iš tikrųjų šeimoje vaikas jaučiasi saugus ir jo poreikiai patenkinami? Ar konkurencija šeimoje - įprastas ir pateisinamas reiškinys, ar visgi tai - vaiko poreikių nepatenkinimo išraiška? O gal konkurencija mus užgrūdina ir padeda patenkinti poreikius? Į šiuos ir kitus klausimus bandysime atsakyti šiame straipsnyje.

Iš kur ta konkurencija tarp vaikų?

Ne paslaptis, jog gyvename konkurencinėje visuomenėje ir nuolat esame skatinami įsitraukti į konkurencinius ryšius. Pasižiūrėjus televizijos laidas ar kitas visuomenės informavimo priemones, lengva pastebėti, kad organizuojama daug konkursų, nuolat vyksta geriausiųjų rinkimai. Vaikai į konkurencinius santykius yra įtraukiami jau nuo pat darželio. Pavyzdžiui, jei vienam darželinukui yra sakoma, kad jo piešinys – pats gražiausiais, tai kitiems tenka suprasti, kad jų piešiniai nėra tokie geri ir reikėtų pasistengti labiau.

Šeimoje, siekdamas tėvų dėmesio, reikšmingumo ir trokšdamas patenkinti savo poreikius, vaikas tarp brolių ir seserų taip pat patiria konkurenciją, nes siekia būti geresnis ir dažniau tėvų pastebėtas nei jo brolis ar sesuo. Dažniausiai vaikai varžosi dėl to paties daikto ar dėl reikšmingumo toje pačioje srityje. Rungdamiesi tarpusavyje jie siekia patenkinti savo poreikius mažiausiomis sąnaudomis, ir tai išmoksta padaryti greičiausiu būdu, įdėdami mažiausiai pastangų, bet siekdami didžiausių rezultatų.

Jeigu vaikas jaučia vidinę įtampą dėl konkuravimo su kitais vaikais darželyje, būreliuose ar žaisdamas kieme, tai namai jam turi būti ta užuovėja, kur jis yra priimamas toks, koks yra. Tačiau jeigu ir namuose vaikas yra stumiamas į konkurencinius santykius, tokiu atveju jis niekur neturi galimybės pasijusti saugus ir mylimas toks koks yra.

Suprantant, jog dėmesio, meilės ir šilumos poreikio patenkinimas vaikams yra būtinas ir reikalingas sveikos asmenybės vystymuisi, tampa visiškai aišku, kodėl vaikai konkuruoja su artimiausiais savo šeimos nariais – sesėmis ir broliais. Tokiu atveju dera suprasti, jog vaikams šeimoje skiriama per mažai dėmesio ir laiko būnant kartu, o konkurencija tampa įrankiu pagerinti savo gyvenimo sąlygas, t.y. gauti daugiau dėmesio ir pripažinimo iš pačių artimiausiųjų.

Pilnaverčio santykio šeimoje svarba

Konkurencija tarp vaikų šeimoje gali atskleisti santykį, kuris ugdomas ir puoselėjamas tarp šeimos narių galbūt net nesusimąstant.

Turbūt sutiksite, kad bet kokia šeimos forma, nepriklausomai nuo vaikų kiekio ir /ar partnerių asmeninių savybių, prasideda nuo artimo, pagarbaus, saugaus ir lygiaverčio santykio su kitu žmogumi. Tik toks santykis gali užtikrinti erdvę, kurioje nėra jokios formos smurto, abu žmonės jaučiasi fiziškai ir emociškai saugiai ir, nusprendus turėti vaikų, yra pajėgūs užtikrinti visų vaiko poreikių įgyvendinimą. Tiesa, vaiko poreikių patenkinimas - nėra paprastas įgūdis, kurį kiekvienas ar kiekviena turime vos tik gimę / gimusios.  Žmonės, augę emociškai saugioje aplinkoje, pradeda suprasti saugumo ir nuoširdaus ryšio su kitu žmogumi mezgimo svarbą dar vaikystėje. Tuo tarpu tie, kurių vaikystėje trūko saugaus emocinio ryšio, patiria įvairių sunkumų ne tik bendraujant su kitais žmonėmis, tačiau ir palaikant santykį su pačiu savimi, valdant savo emocijas. Taigi pirmiausia išmokę kurti sveiką, pagarbų ir saugų santykį su savimi, mes galime tai perkelti ir į bendravimą su kitais, pavyzdžiui, šeimos nariais.

Vienas pagrindinių įgūdžių, kurio turėtume mokytis nuo pat mažumės – saugumo už(si)tikrinimas, ribų ir poreikių atpažinimas ir įvardijimas. Tuomet bus lengviau suprasti, ką reiškia saugus ryšys ir sveikas santykis su kitu žmogumi. Galiausiai pajusti, jog sveiki santykiai – mus augina iš vidaus, o žalingi – priverčia konkuruoti, abejoti, nepasitikėti savimi ir kitu žmogumi. Kurdami saugų emocinį ryšį su šeimos nariais, dedame pamatus savo ateities santykiams su kitais žmonėmis. Štai kodėl emocinis saugumas santykyje su šeimos nariais yra toks svarbus.

Kaip suvaldyti kylančius konfliktus tarp vaikų?

Viena vertus, konkurencija skatina vaikus tobulėti: vaikas lygiuojasi į kitus, siekia būti toks, kaip kiti, arba dar geresnis tam tikroje srityje. Tačiau kartu vaikas praranda galimybę būti savimi, nebegali laisvai reikštis ir atskleisti savo gebėjimų. Jis siekia eiti koja kojon su kitu, varžytis, bet ne būti savimi. Taigi konfliktai tarp vaikų tampa neišvengiami.

Atminkite, kad kuo mažesnis amžiaus skirtumas tarp brolių ar seserų, tuo labiau išreikšta konkurencija ir tarpusavio kovos. Sakoma, kad konkurencija stipriausia tarp tos pačios lyties vaikų. Juk kiekvienas yra nusipelnęs gauti geriausią dalį...Tačiau kaip teisingai elgtis ir padėti savo vaikams?

Pirmiausia, išsiaiškinkite  brolių/seserų konkurencijos priežastis.  Kartais vienas iš vaikų jaučia, kad jo brolis/sesuo yra „geresnis“, labiau palaikomas, ginamas tėvų/globėjų,  ir tai sukelia priešiškumą. Tuo tarpu vyresni vaikai pyksta dėl tėvų/ globėjų  dėmesio skiriamo jaunesniesiems.  Kai kuriose šeimose vaikai atkartoja suaugusiųjų tarpusavio konfliktus, paprasčiausiai pamėgdžiodami tėvų elgesį. O galbūt prie agresyvaus ir neadekvataus vaikų elgesio prisideda stebima vaizdo medžiaga internete? Taigi priežasčių gali būti įvairių ir ne viena.

Saugumo trūkumas – viena dažniausiai pasireiškiančių konkurencinio elgesio priežasčių. Tam, kad būtų užtikrintas visapusiškas vaiko saugumas, reikalinga adekvati ir struktūruota dienotvarkė. Tad svarbu, kad suaugusieji atsakingai į tai pažiūrėtų. Reikia paskirstyti laiką, kad diena turėtų savo ritmą:  atsižvelgiant į aplinkybes aiškiai nustatyti, kada pusryčiauti, pietauti, vakarieniauti, atlikti kažkokią veiklą, ilsėtis, eiti miegoti ir t.t. Tai padės vaikui jaustis saugiam.

Patartina nekreipti dėmesio į nežymius susipykimus ar apsižodžiavimus, leisti vaikams išsiaiškinti patiems. Kai problema nėra didelė, vaikai dažnai patys randa puikių kūrybiškų sprendimų. Tokiu  būdu jie mokosi, kaip išspręsti tarpusavio nesutarimus, įgyja savarankiškumo.

Žinoma, turėtų galioti griežtas bet kokios fizinės agresijos draudimas. Iš karto nutraukite fizinę agresiją, išskirdami vaikus. Nesiaiškinkite, kas pradėjo peštynes, ir skirkite laiko vaikams nuraminti, taip jie išmoks, kad abu yra vienodai atsakingi už konfliktą. Abiems konflikto dalyviams pravartu skirti vienodą bausmę.

Labai svarbu vaikus mokyti problemų sprendimo įgūdžių tada, kai jie nesipeša.  Kad ir kas būtų įvykę, elkitės ir kalbėkite ramiai. Susitvardymas, ramus nusiteikimas moko to paties ir vaikus. Visada pasakykite, kokio elgesio tikitės iš vaikų. Skatinkite pagalvoti, kaip tam tikras elgesys verčia jaustis aplinkinius tam, kad vaikas mokytųsi empatijos.

Nebijokite drausminti vaikų. Nustatykite paskatinimų sistemą, pvz.:  įveskite taisyklę, kad už tam tikrą laikotarpį be peštynių vaikai gauna apdovanojimą. Kuo dažniau girkite, kai vaikai elgiasi tinkamai. Už netinkamą elgesį bauskite, naudodami logines pasekmes, t.y. būdą, kuris yra tiesioginė netinkamo elgesio pasekmė. Pavyzdžiui, jei vaikai susipešė dėl žaislo, loginė pasekmė būtų atimti žaislą, kol jie nesusitars, kas žaidžia pirmas. Mokykite gerbti nuosavybę ir asmeninę erdvę.  Dažnai jaunesnieji linkę įkyrėti vyresniems vaikams ir tai sukelia konfliktus.

Skirkite dėmesį kiekvienam vaikui. Kol mama būna su vienu iš vaikų, tėtis turėtų pabūti su kitu. Ir taip pasikeičiant. Tuomet vaikai jausis mylimi ir priimami, mažiau  konfliktuos tarpusavyje. Tėvai/ globėjai  skirdami laiko kiekvienam vaikui stipriai sumažina pykčių tikimybę šeimoje.

Nuveikite kažką malonaus, įdomaus ir įkvepiančio su visa šeima. Jei sunku atrasti veiklą, kuri patiktų visiems, galima nuspręsti vieną dieną skirti vienam šeimos nariui, kitą - kitam ir taip kasdien nuveikti tai, kas svarbu kiekvienam iš šeimos narių. Tuomet nė vienas neliks nuskriaustas.

Kaip skatinti bendradarbiavimą?

 Jei galime konkuruoti, tai galime ir bendradarbiauti. Ir tai padaryti padeda šeimoje priimami bendri sprendimai, kurių metu išklausoma kiekvieno šeimos nario nuomonė. Taip pat bendra veikla, kai džiaugiamasi kito rezultatais, prisideda prie palaikančių santykių kūrimo. Informavimas iš anksto, kada bus atliekami bendri darbai, padeda sumažinti norą pirmauti ir lenktyniauti. Nemažiau svarbus vaikų ugdymas mokant būti vieni kitiems pagalbininkais. Galiausiai vaikas, žinodamas, kad visada gali prieiti prie tėvų ir šie jį supras, niekuomet nejaus meilės, dėmesio ir palaikymo trūkumo.

Tuo tarpu vaikus skiria jų lyginimas tarpusavyje ar su kitais vaikais ir taip įtraukia į konkurencinius santykius. Be to, vengimas tartis su vaikais dėl bendros veiklos, dėmesio rodymas tik kažkuriam iš vaikų, akcentavimas neigiamų būdo/ elgesio savybių, nenoras išgirsti vaiko ir jo nuomonės bei nuvertinantis požiūris į vaikus taip pat prisideda prie konkurencinių santykių atsiradimo.

Mes esame vaikų ugdytojai, pavyzdžio, kaip tinkamai elgtis, rodytojai ir didžiausi vaikų pastiprintojai, tuomet, kai jiems to reikia labiausiai. Mokykime vaikus tiesti, o ne griauti tiltus, griauti, bet nestatyti sienų...Tai skatina bendradarbiavimą!

 

Literatūra

  1. Januškevičiūtė, L. (2021). Šeimoje svarbiausia – saugumas, ribos ir poreikių atpažinimas. Žiūrėta internete: https://manoteises.lt/straipsnis/seimoje-svarbiausia-saugumas-ribos-ir-poreikiu-atpazinimas/
  2. Umarienė, I. (2020). Vaikų tarpusavio konkurencija šeimoje. Kaip elgtis? (konsultuoja darželio psichologė). Žiūrėta internete: https://www.darzelistukas.lt/vaiku-tarpusavio-konkurencija-seimoje-kaip-elgtis-konsultuoja-darzelio-psichologe/
  3. Burvytė, S. (2020). Konkurencija ar bendradarbiavimas?. Žiūrėta internete: http://www.ugdykim.lt/Konkurencija_ar_bendradarbiavimas/